Druskininkų medikai jungiasi prie Lietuvos medikų sąjūdžio iniciatyvų

Praėjusią savaitę didelio visuomenės atgarsio sulaukė „Paskutinių medikų žygis į oro uostą“ – akcija, kai Lietuvos medikus atstovaujančios organizacijos konkrečiu veiksmu siekė atkreipti visuomenės ir valdžios atstovų dėmesį į įsisenėjusias sveikatos apsaugos sektoriaus problemas.

Dar lapkritį Vilniuje susikūrusi Lietuvos medikų sąjūdžio (LMS) iniciatyvinė grupė įsteigė medikų judėjimą, kuris rūpintųsi ir medicinos darbuotojų, ir pacientų interesais. Medikų paskelbtoje peticijoje suformuluoti reikalavimai valstybės valdymo institucijoms.

Druskininkų savivaldybėje veikiančių sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigų medikai nelieka abejingi LMS iniciatyvoms.

Kaip situaciją vertina Druskininkų savivaldybėje veikiančių sveikatos priežiūros ir gydymo įstaigų medikai?

 

Benjaminas Čepas, Druskininkų PSPC direktorius: „Gydytojo darbas – gydyti“

 

– Peticiją pasirašė daugiau kaip 40 tūkst. medikų. Kodėl, Jūsų nuomone, išseko Lietuvos medikų kantrybė?

– Problemų yra susikaupę begalės. Kaip bebūtų gaila, jos nesprendžiamos. Kodėl daugelis reaguojančiųjų peticiją, akcentuoja punktą dėl algų? Juk esminis ir pagrindinis rūpestis yra tas, kad medikai nebegali teikti kokybiškų paslaugų. Jau „pritvinko“ žmonėms. Apmaudžiausia ir skaudžiausia, kad chaosas sveikatos apsaugos sistemoje veda prie to, jog gydytojai supriešinti su pacientais, išaugusi tarpusavio įtampa. Gali gydytojas kad ir dešimt metų gerai dirbti, bet jei vieną dieną suklydo – bus sudirbtas į šuns dienas. Taip neturėtų būti. Sveikatos apsaugos ministerija, ypač kelerius pastaruosius metus visiškai neveiksni: jokių naujų minčių, iniciatyvų dėl to, kaip keisti situaciją. „Aktyvumas“ juntamas nebent nuolatiniuose medikų patikrinimuose. Niekur pasauly nėra, kad institucija pati kurtų įstatymus, ir pati kontroliuotų.

Prisikuria taisyklių „patys sau“, kad būtų kuo sudėtingesnis gydytojo veiklos reglamentavimas – gydytojas galbūt suklys, o juk tada galimai iš jo „išskaičiuos“. Yra net eilutė PSDF biudžete, kur numatytas baudų planas. Beje, jis padvigubintas: planuojama 2018 metais surinkti daugiau kaip du milijonus eurų baudų!

Neseniai priimtas teisės aktas, reglamentuojantis, kad per 7 dienas žmogui nepatekus pas šeimos gydytoją, jis galės reikalauti kompensacijos, kreiptis į teismą Tačiau argi ši problema taip turėtų būti sprendžiama? Tokiu atveju gal galima gal išleisti ir „įsakymą“, kad „draudžiama kosėti“?.. Bet nuo to astma juk neišnyks. Todėl, prieš išleidžiant įsakymą, kad „neturi būti eilių“ – būtina pirmiausiai analizuoti, kodėl jos yra. Kodėl gydytojas jau neturi kada net galvos pakelti nuo šūsnies popierių, į ligonį pasižiūrėti? Nes turi užsiimti visiškai nemedicininiais reikalais, ir dar pats kaltas lieka. Visi gydytojui užkrauti „rašymais“ – tai lyg kokie jam primetami pasiaiškinimai dėl to, kodėl tą ar kitą diagnozę rašai, vaistą skiri. Būtina išanalizuoti ir įvardinti, kokias funkcijas nuo šeimos gydytojo pečių galima nuimti. Daug kas nurodyta įvairiuose Sveikatos apsaugos ministerijos teisės aktuose, įsakymuose, dėl to, ką šeimos gydytojas turi ir privalo padaryti, tačiau galiu atsakingai pareikšti, kad gydytojas viso to atlikti neturi jokių šansų, net ir dirbdamas 24 valandas: nėščiųjų priežiūra, žaizdų siuvimai, akių, ausų, nosies, gerklės patikra…

Šeimos gydytojas vidutiniškai per dieną atleidžia apie 40 žmonių. Priėmimas vyksta 6 darbo valandas, o tai reiškia, kad per valandą tenka priimti 6-7 žmones. Nė 10 minučių laiko nelieka vienam pacientui. Tai apie kokią gydytojo darbo, konsultacijos kokybę tokiu atveju galima kalbėti, apie kokį bendravimą su pacientu? Dabar vėl ruošia kažkokias naujoves: anketas reikės pildyti, dėl paciento alkoholio vartojimo, ir ką – dar gydytojas turės skaičiuoti kiek, su kuo, kada „gėrė“ ir paauklėti, kad „negertų“?

Suprantu ir esu už tai, kad visuomenėje būtų stiprinamos sveikos gyvensenos nuostatos ir įpročiai, tačiau juk gydytojas pirmiausia turėtų gydyti, o dabar jam priskirta labai daug socialinio darbo. Netgi kanceliarinio, pavyzdžiui, kariūnų ligos istorijos perrašymas. Ar čia gydytojo darbas perrašyti 5 metų ligos istoriją? Juolab, kad galima tas istorijas atsišviesti, ir saugoti, kad kaskart, kas metus ar dvejus, vėl nereiktų perrašinėti.

 

– Lietuva juk nėra „vakuume“: gal vertėtų pasiremti užsienio šalių pažangia praktika?

– Visa bėda, kad lyg ir pasidairoma, kaip kitose šalyse yra, tačiau dažnai tuo viskas baigiasi, nepagalvojama, ką padaryti, kad geros idėjos, praktika būtų įgyvendinta Lietuvoje. Man teko studijuoti Olandijoje. Pas vieną šeimos gydytoją gali būti prisirašę 10-15 tūkstančių gyventojų, o eilių nėra, nes kiekvienas žmogus ir pats rūpinasi savo sveikata – jam jeigu galvą suskaudo, tai nereiškia, kad reikia greitąją kviesti ar gydytoją į namus. Kalbu apie tai, kad verta galiausiai jau įvardinti ir mūsų pacientų pareigas, ne vien teises. Neretai juk patys pacientai ir sudaro tas eiles, nepaisydami nustatytos tvarkos. Jei reikalinga būtinoji pagalba, tai juk nereikia užsirašinėti į eilę, bet dažniausiai eiles „be eilės“ sudaro pacientai, kurie nori „tik paklausti“, „tik siuntimo“ arba „pamiršo užsirašyti“, o „vaistai baigiasi“. Kita vertus, labai daug nereikalingų prievolių, registruojant pacientą konsultacijai. Pavyzdžiui, kai reikalingas inhaliatorius astmai gydyti, norint gauti leidimą gydyti vienais ir tais pačiais vaistais, šeimos gydytojas pacientą kas šešis mėnesius turi siųsti pas pulmonologą. Jei nenusiuntei ar pacientas nenuvyko, išskaičiuoja vaistų kainą iš įstaigos. O juk buvo situacija, kad pulmonologo ilgą laiką Druskininkuose nė nebuvo, reikėdavo siųsti pacientą į Vilnių ar Kauną, eilės ten tęsdavosi mėnesius.

Kalbant apie pacientų pareigas, tebėra gaji dar viena blogybė – nepagrįsti greitosios medicininės pagalbos iškvietimai. Yra tokių žmonių, kurie tris, keturis kartus kviečiasi į namus greitąją pagalbą, bet nuvykus paaiškėja, kad pacientą reikia „užkloti“ ar „pasikalbėti“. O juk pas rimtą ligonį tuo laiku gal ir nebenuvažiuojama. Kaip žinia, vis garsiau kalbama apie ligoninių restruktūrizaciją: planuojama nuo didžiųjų miestų netoli nutolusias ligonines, tokias kaip Lazdijų, Varėnos ar Druskininkų restruktūrizuoti į geriatrijos skyrius, uždarant vaikų ligų, chirurgijos, reanimacijos skyrius. Kalbama, kad pacientams gerės paslaugų prieinamumas. Nelabai suprantu, kuo jis pagerės? O ar galvojama, kaip bus sprendžiama kita problema: kas į tą „centrinę“ ligoninę juos vežios? Greitosios pagalbos automobilis? Tai „greitoji“ jau taps tarnyba, teikianti ir taksi paslaugas? Jau ir dabar susiduriame su problema, kai, būna, kad net ir keletą kartų per dieną greitosios pagalbos automobilį tenka siųsti, kad nuvežtų ligonį į Kauną ar Alytų. Yra buvę atvejų, kai, pavyzdžiui, kojos lūžį patyręs pacientas pagalbos laukė pusvalandį, nes nė vieno greitosios pagalbos automobilio nebuvo, todėl, kad jis kelyje. Tas pusvalandis nukentėjusiajam žmogui, kenčiančiam stiprų fizinį skausmą, gali atrodyti kaip kelios ar daugiau valandų. Mano supratimu, numatant tokias reformas, būtina ir šią grandį plėsti: paskirti tokius automobilius, kuriais būtų pervežami ligoniai, o greitoji pagalba būtų skirta atlikti savo pagrindinę paslaugą ir prievolę – pacientui teikti pagalbą vietoje. Chaosas ir apsunkinimas šeimos gydytojams su „elektronine medicina“: net jeigu gydytojas jau ir įgudęs, apie ketvirtį valandos vis tiek nori nenori turi sugaišti tai „elektroninei medicinai,“ o po to dar visą tai pakeisti į popierinę formą ir įklijuoti į ligos istoriją. Tai kaip tos pacientų eilės gali sumažėti?

Praėjusių metų gruodžio 1 dieną, teko dalyvauti visos Lietuvos gydymo ir sveikatos priežiūros įstaigų vadovų susitikime su Sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga, LR Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininke Agne Kubiliene ir kitais sveikatos apsaugos srities problematika besirūpinančiais Seimo nariais. Susitikimo metu nutarta, kad būtina keisti esamą Lietuvos sveikatos programą, priimti esminius pakeitimus ir tolesnius sprendimus o ne palikti vien viską politinių partijų pažadams, kurie vėliau, deja, ne visada yra prisimenami ir tesimi. Todėl tikiu, kad teisėti ir pacientų, ir medikų lūkesčiai ilgainiui, žingsnis po žingsnio įgaus pagreitį, taps realybe.

 

Eglė Matienė, LMS Tarybos narė, Druskininkų PSPC direktoriaus pavaduotoja medicinai: „Medikų sąjūdžio tikslas – sisteminiai pokyčiai“

 

– Ar Lietuvos medikų sąjūdžio susikūrimą, veiklą derėtų vertinti kaip socialinę staigmeną?

– Neįvardinčiau šios LMS iniciatyvos „netikėtu“ sujudimu. Beveik 30 metų sveikatos apsaugos sistemoje besitęsiantys ydingi procesai galiausiai ir turėjo sukelti neabejingų tokiai situacijai Lietuvoje medikų bendruomenės narių atsaką. LMS vertinu vienareikšmiškai: tai labai pozityvu, kad judėjimas įsikūrė. Ir pati aktyviai dalyvauju LMS veikloje, esu LMS Tarybos narė. Jau per mėnesį pasiekta, mano nuomone, labai daug – pirmąją lapkričio savaitę žiniasklaidoje figūravęs su užkabinta „reikalautojų, kuriems vis negana“, etikete, lapkričio viduryje šis judėjimas įgavo juridinio asmens statusą – tapo asociacija, vienijančia visus sveikatos sistemos darbuotojus. Tapo organizacija, su kuria derasi Vyriausybės vadovas ir Sveikatos apsaugos ministerija. Tai, kad peticiją per nepilnas dvi savaites pasirašė daugiau kaip 40 000 žmonių, rodo problemos mastą. Gaila tik, kad vėl stengiamasi supriešinti medikus ir visuomenę. Tai buvo bandoma padaryti, akcentuojant tik atlyginimų kėlimo klausimą. Kodėl nekreipiama dėmesio, kad peticijoje yra dar keturi punktai, kuriuose kalbama apie labai gilias sistemines sveikatos sektoriaus problemas?

Žiniasklaidoje šmėžuoja tezės, kad medikų reikalavimai „privers“ didinti mokesčius, teks atimti pinigus iš sportininkų ir panašiai. Tačiau nutylimas faktas, kad ir Konstitucinis teismas, ir Valstybės kontrolės atliktas auditas yra nustatę, jog nevykdomi Valstybės finansiniai įsipareigojimai: pavyzdžiui, Privalomasis sveikatos draudimo fondas (PSDF), iš kurio finansuojamos sveikatos priežiūros paslaugos, už valstybės draudžiamuosius asmenis vien per 2016 metus iš biudžeto negavo 69,6 mln. eurų.

 

– Nuo LMS iniciatyvos pradžios praėjo beveik du mėnesiai. Ką pavyko pasiekti?

 LMS darbo vaisius jau yra – tai visiems gydytojams aktualūs LR Sveikatos apsaugos ministro ir LR socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymo dėl nedarbingumo pažymėjimų išdavimo pakeitimai, kurie tikrai palengvins pacientų dalią ir šeimos gydytojų darbą. Taip pat pasiektas susitarimas dėl atlyginimų didinimo ne 15 proc., nuo 2018-ųjų liepos, kaip buvo planuota, o nuo sausio ir gegužės, – atskiroms medikų grupėms.

 

– Sausio 4 dieną dalyvavote akcijoje-mitinge „Paskutinių medikų žygis į oro uostą“. Kaip ji pavyko?

Lietuvos medikus atstovaujančios organizacijos šį kartą konkrečiu veiksmu siekė atkreipti visuomenės ir valdžios atstovų dėmesį į įsisenėjusias sveikatos apsaugos sektoriaus problemas.

Visų pirma, kalbama apie naują, tvarios ir orientuotos į pacientą, Lietuvos sveikatos sistemos viziją. Ir ne tik kalbama: siūlomas pačių medikų bendradarbiavimas ją kuriant. Pagrindiniai probleminiai teiginiai atspindėti deklaracijoje, kurią sausio 4 dieną išplatino dauguma žiniasklaidos portalų. Tačiau finansinis klausimas toli gražu ne pagrindinis.

Deklaracijoje kalbama apie sveikatos politikos formavimą, bendradarbiaujant su pacientų organizacijomis, orių darbo sąlygų gydytojui užtikrinimą (pvz., eliminuoti Ligonių kasų ir kitų institucijų taikomą baudų sistemą, jei gydytojas suklydo, bet nepadaryta žala pacientui; konsultacijos trukmės reglamentavimas; kai kurių procesų optimizacija ir kita).

Suvokdami, jog sisteminiai pokyčiai yra ilgas, atsakingas ir išsamių diskusijų reikalaujantis procesas, LMS, kaip visai medikų bendruomenei atstovaujanti organizacija, ne tik siekia kurti tvarią ir visuomenės lūkesčius tenkinančią sveikatos apsaugos sistemą, bet ir įsipareigoja bendradarbiauti, tai įgyvendinant. Mitinge dalyvavo per 1000 medikų ir juos palaikančių žmonių, kurie demonstravo vienybę, rodydami savo nusivylimą situacija ir tuo, kad šiandien sveikatos apsauga, deja, valstybėje yra „paskutinis prioritetas“.

Medikų mitingas nešė pozityvią žinutę. „Leiskite mums dirbti Lietuvoje“vienas iš civilizuotai, be incidentų ir pykčio mitingavusiųjų šūkių. Mano manymu, akcija pavyko: atkreiptas ne tik vietinės bet ir tarptautinės žiniasklaidos dėmesys, medikų atstovai iš karto po mitingo buvo priimti Premjero Sauliaus Skvernelio.

 

– Kokie numatyta artimiausia Medikų sąjūdžio inicijuojama veikla, veiksmai?

Laukiame visuotinio LMS susirinkimo, kai bus galutinai konsoliduotas ir priimtas Lietuvos medikų sąjūdžio veiksmų planas. Dabar toliau vyksta darbas keturiose specializuotose pagal kuruojamą sritį darbo grupėse, susitinkama su valdžios institucijų atstovais, inicijuojami teisės aktų pakeitimai.

Aš tikiu Lietuvos medikų sąjūdžio potencialu. Dabar yra laikas veikti, ir jei sustosime, žmonių nusivylimas bus kelis kartus didesnis. Ir ne vien sistemoje dirbančių medikų, besimokančių jaunų žmonių, bet ir pacientų, kurių palaikymas labai stiprus ir svarbus, kadangi kalbama apie mūsų visuotinį bendrą interesą – tvarią ir kokybišką sveikatos apsaugos sistemą.

 

Druskininkų ligoninės direktorius V. Meižis: „Lietuvos medikų sąjūdį vertinu pozityviai, tikiuosi, jis suveiks kaip gerų pokyčių katalizatorius“

 

Kaip pasakojo Druskininkų ligoninės direktorius Viktoras Meižis, daug kartų Lietuvos gydytojų vadovų sąjunga įvairiomis formomis yra sakiusi, kad nėra valstybėje sisteminio požiūrio į sveikatos priežiūrą, nėra aiškios strategijos dėl sveikatos priežiūros įstaigų tinklo ir pacientų srautų reguliavimo, kad sveikatos priežiūra nepakankamai orientuota į pacientų ir visuomenės poreikius, tačiau į įstaigų vadovus ne visada palankiai žiūrima ir norima juos išgirsti. Dažnai viešoje erdvėje nuskambėdavo ir tai, kad tokiais pasiūlymais esą bandoma dangstyti savo neveiklumą ir panašiai.

„Mano giliu įsitikinimu, kiekviena paslauga turi savo savikainą, vertę, galiausiai – pinigais įvertintą kainą. Ir valdžia pirmiausia turi suvokti, kad gali nupirkti tik tiek paslaugų, kiek turi pinigų“, – mintimis dalijosi ligoninės vadovas.

Jo žodžiais, labai svarbu būtų išgirsti, ar bus politinė valia keisti finansavimą, įvardijant pagrindines problemas mūsų sveikatos priežiūros sistemoje: paslaugų įkainiai neatitinka sąnaudų; įstaigoms apmokama tik 60 procentų vertės visų sąnaudų; priemokų sveikatos priežiūros paslaugoms įteisinimas – tai daugelyje ES šalyse senai įteisinta.

„Suprantu, kad mūsų valstybės biudžetui yra užkrauta finansinių galimybių neatitinkanti našta –

nemokamai teikti visas sveikatos priežiūros paslaugas. Pagal LR Konstitucinio teismo sprendimą dėl LR Konstitucinio teismo 2013-05-16 nutarimo nuostatų išaiškinimo nemokama (valstybės laiduojama) medicinos pagalba visiems piliečiams privalo būti užtikrinta tokia apimtimi, kokia ji yra būtina žmogaus gyvybei gelbėti ir išsaugoti (pastaroji medicinos pagalba netapatinama su būtina žmogaus sveikatai gelbėti ir išsaugoti).

Reikia aiškumo, kokias asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir kokia apimtimi valstybė apsiima finansuoti iš valstybės biudžeto, PSDF, nes nemažos dalies suteiktų įstaigoje „virškvotinių“ paslaugų neapmoka iki šiol, – svarstė V. Meižis. – Kadangi dėl visuomenės senėjimo ir lėtinių ligų daugėjimo pati sveikatos apsaugos sistema vis labiau brangsta visame pasaulyje, beveik visose šalyse visiškai kompensuoti sveikatos sistemos išlaidų valstybės nebeišgali, reikia dalį išlaidų dengti patiems paslaugų vartotojams. Kokiu keliu teks tai daryti, turi nuspręsti pati valstybė, jai vadovaujantys politikai ir, žinoma, patys piliečiai. Esant neadekvačiam finansavimui nebeturim laisvų finansų naujų technologijų diegimui ir jų palaikymui, galiausiai – medikų atlyginimų didinimui.“

 

Druskininkų PSPC direktoriaus pavaduotoja medicinai, LMS  Tarybos narė E. Matienė su kolegomis dalyvavo akcijoje-mitinge „Paskutinių medikų žygis į oro uostą“/Asmeninio archyvo nuotrauka.

 

Parengė Ramunė Žilienė ir Laima Rekevičienė