Chirurgas V. Kvedaras: „Druskininkai ir čia gyvenantys žmonės įtraukia, jų palikti negali. Tarsi kas būtų pririšęs už kojos…“
„Nors esu kaunietis, šaknis įleidau Druskininkuose. Druskininkų ligoninė – pirmoji ir vienintelė mano darbovietė“, – sako Druskininkų ligoninės Chirurgijos skyriaus vedėjas Vytautas Kvedaras, šiemet minintis net du jubiliejus – savo 60-metį ir 35-erių metų darbo Druskininkų ligoninėje sukaktį. Po medicinos studijų atvykęs dirbti į Druskininkus šiandien jau visoje Lietuvoje žinomas chirurgas tokio savo sprendimo sako niekada nesigailėjęs. O ir žmonės juo pasitiki. Ne tik kaip puikiu chirurgu – nuo 2007 metų V. Kvedaras ir Druskininkų savivaldybės tarybos narys. Tiesa, duoti interviu V. Kvedarą teko įkalbinėti ilgokai – sako nemėgstantis apie save šnekėti.
Po medicinos studijų atvykęs dirbti į Druskininkus šiandien jau visoje Lietuvoje žinomas chirurgas V. Kvedaras tokio savo sprendimo sako niekada nesigailėjęs.
Kolegos jubiliejaus ir darbo ligoninėje 35-ečio proga V. Kvedarui padovanojo išskirtinę dovaną – paauksuotą skalpelį/Laimos Rekevičienės nuotrauka
– Kodėl pasirinkote chirurgo specialybę? Koks žmogus gali būti chirurgu?
– Kažkada man atrodė, kad chirurgo darbas paprastesnis, negu, tarkime, terapeuto. Bet gyvenimas pasisuko taip, kad tapau chirurgu. Ir tikrai niekada nesigailėjau, kad taip įvyko. Šis darbas reikalauja nemažai iššūkių – žmonės, su kuriais kaskart susiduriame, yra skirtingi, kiekviena liga, kiekviena operacija pateikia įvairių netikėtumų, išmoko naujų dalykų.
Man atrodo, kad chirurgas turi pasižymėti gera orientacija, greita reakcija. Reikia ir geros fizinės formos, stiprių nervų. Turi būti pasiruošęs viskam – juk būna ir tokių ekstremalių situacijų, kaip, pavyzdžiui, masyvus kraujavimas iš skrandžio opos ar širdies sužalojimai. Kartą teko užsiūti širdies žaizdą, tokie dalykai reikalauja ypatingo susikaupimo ir kruopštumo.
Paradoksalu, bet labai svarbu žinoti ir kada neoperuoti. Nors kai kuriuose situacijose operacija būtų paprastesnis variantas, ne visuomet ji yra būtina. Juk bet kokia operacija žmogui sukelia didelį stresą. Manau, kad sugebėjimas atskirti, kada reikia operuoti ir kada nereikia, yra labai svarbus chirurgo darbe.
Be abejo, kad chirurgui labai svarbi ir žmogiškoji pusė. Gydytojas turi būti supratingas. Nebūtinai plepus ar itin komunikabilus – jis turi būti tiesiog žmogiškas. Gydytojo palaikymas ir rūpestis sergančiam žmogui, esu tikras, yra būtinas ir svarbus.
– Kaip keitėsi chirurgo darbas per 35-erius metus? Pastaraisiais metais įranga tobulėjo, modernėjo. Bet svarbiausios, ko gero, vis tiek lieka chirurgo rankos?
– Ne visai taip. Yra toks posakis, kad chirurgas operuoja ne rankomis, o galva… Manau, kad tai labai teisinga mintis. Chirurgija yra labai konservatyvi medicinos sritis, bet per 35-erius metus, kai aš dirbu chirurgu, padarė labai didelę pažangą ir žengė daug žingsnių į priekį. Pirmiausia atsirado naujų medžiagų, siūlų, modernių siuvimo aparatų. Minimaliai invazinė operacijų atlikimo metodika padarė savotišką revoliuciją chirurgijoje. Dabar didelę dalį žinomų operacijų galima atlikti, nedarant didelio pjūvio, per mažas skylutes. Atsiradusios naujos diagnostinės technologijos, lazeris, ultragarsinis peilis atvėrė naujas galimybes. Per tuos metus būta labai daug technologinių pasikeitimų, ir mes, chirurgai, stengiamės žengti koja kojon su jais.
Galiu pasidžiaugti, kad mūsų skyriaus kolektyvas yra inovatyvus, žingeidus, domisi naujovėmis. Smagu, kad vieni pirmųjų šalyje 1995 m. pradėjome Druskininkų ligoninėje atlikti laparoskopines operacijas. Įsisavinome tokių operacijų metodikas galbūt anksčiau, negu Universitetinės ligoninės.
Šiais laikais chirurgija pasidarė mažiau agresyvi nei anksčiau, labiau draugiška ligoniui. Deja, to negalima pasakyti apie pačią sveikatos sistemą, kurioje, manau, toliau vyksta mediko ir paciento priešpriešos didėjimas. Deja, prie to prisideda ir žiniasklaida. O juk sėkmingam gydymui reikia, kad to siektų abu kartu – ir gydytojas, ir pacientas. Gydymo procese jie abu vienodai svarbūs.
– Ar prisimenate pirmąją savo savarankiškai atliktą operaciją?
– Pirmąją operaciją – nedidelio odos augliuko pašalinimą – atlikau tuometėje Kauno trečiojoje klinikinėje ligoninėje, besimokydamas internatūroje. Ši operacija išliko atminty. Po to, žinoma, buvo dar daug pirmųjų operacijų – pirmoji tulžies, pirmoji skrandžio ir dar daug įvairių. Niekada nepamiršiu, kai teko susiūti peiliu sužalotą širdį. Ne kiekvienam chirurgui tenka tai patirti.
– Ar niekada nebuvo kilusi mintis Druskininkus iškeisti į didmiesčius ar net užsienį? Juk puikaus chirurgo vardas užtarnautas, kompetencija neabejotina. Turėtumėte daugiau galimybių save realizuoti.
– O ar Druskininkų žmonėms nereikia geros pagalbos? Tiesą sakant, 35-erius metus atidaviau Druskininkams, įpratau prie šio miesto.
Kai dirbti Druskininkų, nedidelio miestelio ligoninėje, turi būti universalus – reikia labai daug žinoti ir sugebėti.
Buvo laikas, kai teko atlikinėti urologines, traumatologines operacijas. Dabar medicina pasisuko į siauresnę specializaciją. Dabar mano profilis – bendroji ir pilvo ertmės chirurgija.
Bet vertinu tai kaip teigiamą dalyką, nes kuo daugiau supranti apie savo profesiją, kuo labiau giliniesi, tuo įdomesnė tampa viena ar kita sritis, kurioje dirbi.
– Kas buvo Jūsų mokytojas, autoritetas, turėjęs didžiausią įtaką būsimam darbui?
– Teko laimė dirbti Druskininkų ligoninės Chirurgijos skyriuje, kai jam vadovavo šviesios atminties gydytojas Antanas Lenkutis. Keletą metų teko su juo konsultuotis, klausti patarimų, iš jo mokytis.
Vėliau teko kelti kvalifikaciją ir užsienyje. Pirmoji išvyka akiračio išplėtimui buvo į Lenkiją, Bialystoko Medicinos akademiją. Po to stažavausi Krokuvos universitete, vėliau išvažiavau ir į Vakarų Vokietiją. Dar vėliau teko nemažai važinėti į Daniją, Angliją, Kroatiją, Norvegiją. Ypač vertinga stažuotė buvo visame pasaulyje garsioje Mayo klinikoje, Jungtinėse Amerikos valstijose. Mokytis teko ir pačiam – labai norėjau tobulintis, įgyti naujų žinių.
– Jau daugybę metų vadovaujate Chirurgijos skyriui. Kaip sekasi suburti kolektyvą? Juk chirurgija – komandinis darbas.
– Visada smagu girdėti kolegas iš kitų miestų ar šalių sakant, kad Druskininkų ligoninėje aukštas chirurgijos lygis. Negaliu to paneigti. Iš tiesų, džiaugiuosi ir didžiuojuosi savo kolektyvu. Čia dirba tikrai kvalifikuoti chirurgai, traumatologai, atliekamos sąnario keitimo, artroskopijos operacijos, platus laparoskopinių, skubių operacijų spektras.
Reikia pažymėti, kad operacinėje dirba ne tik chirurgas, bet ir dar 4-5 žmonių, o kartais ir daugiau, komanda. Neužtenka chirurgui gerai išoperuoti ligonį. Svarbus ir anesteziologo darbas, pooperacinė slauga. Komandos susiklausymas yra privalomas ir svarbus, norint pasiekti geriausio rezultato.
Didžiuojuosi, kad Chirurgijos skyriuje beveik nėra kadrų kaitos – šiuo metu dirba 45 darbuotojai. Manau, kad mūsų skyrius galėtų būti puikus komandinio darbo pavyzdys.
Čia dirba 7 gydytojai, atvažiuoja rezidentas – druskininkietis V. Vengrauskas. Jis jau dabar savarankiškai, nors ir prižiūrimas mokytojų, operuoja klubo bei kelio sąnarius. Puiki pamaina!
O arčiausiai ligonio būna slaugytojos, tik jų darbas dažnai neįvertinamas. Krūviai labai dideli, darbas nelengvas, o atlygis menkas. Todėl būtent slaugytojos dažnai emigruoja ten, kur jų darbas labiau gerbiamas ir vertinamas.
– Kiek per dieną atliekate operacijų?
– Stengiuosi per dieną atlikti vieną planinę operaciją. Bet visada būna nenumatytų dalykų. Mūsų skyriuje per parą buvo daugiausia išoperuota 10 pacientų. Bet tai – pavieniai atvejai.
Didžiausias trauminių ligonių antplūdis prasideda vasaros metu, kai prasideda maudymosi ir poilsiavimo sezonas.
– Gyvenate Druskininkuose. Ar spėjate pasimėgauti kurorto privalumais?
– Kai gyveni Druskininkuose, nuolat sukiesi įprastu ritmu, kartais tą supantį grožį nelabai pastebi. Bet atokvėpio minutėmis tikrai spėju pasigrožėti savo miestu, jo vystymusi.
Pas mane atvyksta tikrai labai daug kolegų iš įvairiausių pasaulio vietų – Azijos, Jungtinių Amerikos valstijų. Visi stebisi, kaip čia gražu. Štai amerikiečiai neatsistebi, kad čia įvyko toks didelis investicijų šuolis nuo 2000-ųjų. Ir man tai daro įspūdį.
Žinoma, labai vertinu didžiuosius Druskininkų traukos objektus – centrą AQUA, Lynų kelią, „Snow Areną“, SPA centrus. Džiaugiuosi, kaip ir dauguma druskininkiečių ir kurorto svečių, išpuoselėtais gėlynais, tyru oru, žaluma, parkais.
– Pats esate Druskininkų savivaldybės tarybos narys, taigi, ko gero, jaučiatės prisidėjęs ir prie Druskininkų raidos, vystymosi, klestėjimo.
– Tikrai nepervertinu savo reikšmingumo. Esu tik „viena dvidešimt penktoji Tarybos narių“. Žinoma, darbas, kuris atliktas, Druskininkų savivaldybei vadovaujant merui R. Malinauskui, daro didelį įspūdį. Smagu jausti, kad esi tos komandos dalis, dalyvavai ir dalyvauji Druskininkų plėtros procesuose. Man tikrai buvo labai malonu, kad žmonės manimi pasitikėjo ir išrinko į Tarybą. Stengiuosi jų nenuvilti.
Gera stebėti, kaip vystosi miestas, gimsta ir įgyvendinamos naujos idėjos.
Esame kurortas, todėl išsiskiriame iš kitų miestų. Tikrai būtų smagu, kad visa Lietuva imtų ir prisivytų tuos mūsų Druskininkus. Tarkime, bendruomeniškumo atžvilgiu. Druskininkų krašte tiek bendruomenių, jose žmonės kuria, planuoja, kartui leidžia laisvalaikį, o, prireikus, – kartu sprendžia iškilusias problemas, padeda vieni kitiems. Gera žinoti, kad vietiniai neįmerkia ūsų į, tarkime, alaus bokalą, o imasi prasmingos veiklos. Džiugina ir kaimiškų bendruomenių iniciatyvumas, verslumas.
Smagu matyti ir sutvarkytas mokyklas, darželius, jų erdves.
Pro savo buto langą matau vienos mokyklos aikštyną – džiaugiuosi, kad jis puikiai įrengtas, ten nuolat sportuoja vaikai. Tuomet ir pagalvoju: kaip gera jiems augti Druskininkuose, kai turi tokias sąlygas!
Ir tuo pačiu pasvarstau, kad jeigu ne Druskininkai, gal manęs jau seniai nebūtų Lietuvoje. O šitas miestas kažkuo tarsi įtraukia. Negaliu jo taip imti ir palikti, tarsi kas būtų pririšęs už kojos…
– Kolegos jubiliejaus ir darbo ligoninėje 35-ečio proga Jums padovanojo išskirtinę dovaną – paauksuotą skalpelį…
– Taip, skalpelis vis dėlto yra pagrindinis chirurgo įrankis. Šiais laikais chirurgo arsenale yra ir daugiau priemonių, kuriomis galima operuoti – lazeris, elektra, ultragarsas.
Druskininkų ligoninėje yra modernus trečios ultragarsinio skalpelio generacijos aparatas, kurį plačiai ir sėkmingai naudojame. Beje, prie pirmojo ultragarsinio skalpelio pirkimo prisidėjo daugelis miesto verslininkų, Savivaldybės meras R. Malinauskas. Nuo to laiko praėjo gal 12 metų. Bet tai jau visai kita istorija.
– Kuo užsiimate laisvalaikiu?
– Vasarą gyvenu kaime, netoli Kapčiamiesčio, kartais į skubiąją pagalbą tenka lėkti iš ten.
O pomėgis daugybę metų nesikeičia – žvejoju. Norvegijoje, Švedijoje. Žvejoju ir Lietuvoje. Nemune – meknes, karšius, šapalus. Skanesnė, tiesa, ta žuvis, kurią sužvejoju laukiniuose Norvegijos vandenyse. Ją galima ir kepti, ir virti, ir sūdyti, ir rūkyti. Žvejyba – puikus būdas atsipalaiduoti, bent trumpam atitrūkti nuo darbo, rūpesčių, „perkrauti vidinį kompiuterį“…
– Koks jausmas apėmė, kai ir dukra Eglė pasirinko medicinos studijas?
– Nors šeimoje, iš kurios aš kilęs, buvau pirmasis medikas, natūralu, kad vis dėlto vaikai ima pavyzdį iš savo tėvų. Šeimoje, kurioje gimė Eglė, buvome du gydytojai, todėl, augdama tokioje aplinkoje, ji susižavėjo šia specialybe. Ir pasirinko medicinos studijas, motyvuodama, kad bus labai įdomu mokytis. Ir tapo anesteziologe-reanimatologe.
Tiesa, gyvenimas įveda savo korekcijų. Ir dažnai ne veltui. Eglės šeimoje auga dvi dukrytės, o ji dirba kiek ramesnį, tačiau ne mažiau svarbų ir atsakingą administracinį darbą – yra Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centro direktoriaus pavaduotoja. Aš dėl to džiaugiuosi. Ir šioje srityje yra ką nuveikti
– Kokių turite planų ateičiai?
– Planai susiję su darbu? Neseniai su ligoninės direktoriumi V. Meižiu buvome išvykę į kursus Londone, susipažinome su lazerinį kojų venų ligų gydymo metodo privalumais ir galimybėmis. Kai tik bus palankesnė situacija, tikiuosi, įdiegsime šią operavimo metodiką ir mūsų ligoninėje, kad druskininkiečių kojos būtų dar gražesnės ir sveikesnės.
Kalbino Laima Rekevičienė