„Bočiai“ su vasara atsisveikino kelionėje

Liaudies išmintis byloja, kad ilgai vienoje vietoje gulėdamas akmuo apsamanoja. „Apsamanoti“ gresia ir žmogui, kuris, baigęs profesinę veiklą, nustoja domėtis, šviestis, užsidaro namų erdvėje. Tokios grėsmės nepatiria aktyviausia mūsų miesto senjorų dalis – „Bočiai“, gyvenantys aktyvų, visavertį gyvenimą. Jie dainuoja, šoka linijinius šokius, mankštinasi ar aktyviai sportuoja, lanko TAU paskaitas, skaito, dalyvauja miesto renginiuose, keliauja. Ir vasarą didelis jų būrys užbaigė kelione.

Rugpjūčio 24-ąją, „Bočių“ vadovės Zitos Jančiauskienės paraginti, patraukėme Kuršių marių link, į Ventės ragą, kur žieduojami kelionę į žiemojimo vietas jau pasirinkę paukščiai. Ankstyvą rytą pajudėję iš Druskininkų, pro Jiezną, Kruonį, Rumšiškes pasiekėme Kauno apylinkes, ir dviaukštis mūsų autobusas pasuko dešiniuoju Nemuno krantu vingiuojančiu keliu. Raudondvaris, Vilkija, Seredžius, Veliuona, Raudonė, Jurbarkas, Skirsnemunė, Smalininkai – tai vietovės, kurių pilys, dvarai mena kovų su kryžiuočiais laikus. Piliakalnių metais buvo įdomu klausytis išsamaus ir legendomis pagardinto „Kelionių laiko“ gidės Jolantos pasakojimo  apie pilių, dvarų bei bažnyčių statytojus, jų įtaką krašto istorijai. Ji priminė ir paskutinio šimtmečio vienokiais ar kitokiais darbais pasižymėjusias asmenybes: Panemunės krašto žmonių likimus apsakymų rinkinyje „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ aprašiusį Petrą Cvirką (gimęs Klangių kaime, netoli Veliuonos), skulptorių Vincą Grybą, Mažosios Lietuvos kraštą vaizdavusius Vydūną ir Ievą Simonaitytę, vokiečių rašytoją Johanesą Bobrovskį, romane „Lietuviški fortepijonai“ aprašiusį senąsias Rambyno šventes, klaipėdiškį Roką Fliką, romane „Pradingę klajojančiam smėly“ sugrąžinusį į kuršių genties paskutinius gyvavimo dešimtmečius ir labai tragišką Antrojo pasaulinio karo pabaigą romane „Paskutinis traukinys“. Pamankštinti kojų sustojome tik Veliuonoje. Kas norėjo, užlipo pasižvalgyti nuo piliakalnio. Įsidėmėjome, kad šioje vietovėje iki šiol auga dvarininko atvežti geltonžiedžiai tulpmedžiai.

Tęsėme kelionę iki Rambyno regioninio parko, aplankėme mūsų kultūrai svarbų Rambyno kalną – vieną seniausių skalvių, baltų genties, šventų vietų. Čia savo šventes švęsdavo ir lietuvninkai, susibūrę į „Birutės“ draugiją, čia įmintos Jurgio Zauerveino, Vydūno, Martyno Jankaus ir kitų to krašto šviesuolių pėdos. Susipažinę su Rambyno istorija ir legendomis, pasigėrėję nuo beveik 46 m virš jūros lygio kalno aukštumų Nemuno vaga, pasižvalgę į Kaliningrado srityje likusių mūsų tautos istorijai svarbių miestelių kontūrus, leidomės siauru keliuku į Bitėnų kapinaites, kuriose aplankėme Vydūno, Martyno Jankaus kapus, stabtelėjome prie kenotafų, skirtų M. Mažvydui, K. Donelaičiui, L. Rėzai.

Žvalgydamiesi pro autobuso langus, pervažiavome Pagėgius (ir čia lituanisto širdį paglosto faktas, kad mokykla pavadinta išeivijos poeto Algimanto Mackaus vardu), sovietiniais laikais pavyzdine kurtą Juknaičių gyvenvietę, pasidairėme į Šilutės dvarą, buvusį kalėjimą. Nėra laiko sustoti, pavaikščioti – laukia pietūs gražios aplinkos apsuptame restorane „Sena giria“.

Po sočių ir skanių pietų skubėjome į Rusnės salą, įsikūrusią Nemuno deltoje, Atmatos ir Skirvytės santakoje, pagarsėjusią tuo, kad jos gyventojus atskiria nuo pasaulio pavasariniai potvyniai. Čia mūsų jau laukė gidė Dainora, tikra savo gimtinės patriotė. Vedžiodama po vos 1-1,5 m virš jūros lygio esančios salos pylimą, saugantį nuo potvynių, ji emocingai pasakojo apie vietovės istorijos vingius, problemas ir miestelio gyventojų svajonę tapti turistine vietove. Apžiūrėjome vandens lygio matuoklę, stulpus-ledlaužius, stabtelėjome prie paminklo M. Gandžiui ir Kalenbachui, susipažinome su šio krašto buitimi K. Banio įkurtoje etnografinėje žvejo sodyboje-muziejuje.

Kitas kelionės objektas – Ventės rago ornitologinė stotis, 1929 metais įkurta Tado Ivanausko iniciatyva. Čia žieduojami specialia gaudykle gaudomi praskrendantys paukščiai. Mus pasitiko charizmatiškasis stoties vedėjas Vytautas Jusys. Sutikti kaip artimiausi giminės, ne tik klausėmės įspūdingo ornitologo pasakojimo, bet ir turėjome progą savo akimis pamatyti, kaip mažyčio kikilio patinėlio  kojelė papuošiama žiedeliu su Lietuvos vardu, kaip užmerktomis akelėmis ir pakeltomis  kojelėmis jis ramiai pailsi ant vienos mūsų ekskursijos dalyvės delno, o paskui nuplasnoja savais keliais. Smagi Vytauto Jusio pamokėlė – nuo šiol fotografuojantis tarti ne anglišką cheese, o lietuvišką kikilis. Audringų mūsų ovacijų sulaukiama, kai vietoj žadėto mažyčio gandro pristato ir sužieduoja raudonkojį tuliką, o paskui žiedeliais „papuošia“ ir porą laumžirgių. Aišku, kad po tokių įspūdžių nelieka nieko kito, tik nusipirkti Vytauto Jusio, Sauliaus Karaliaus ir Liutauro Raudonikio išleistą knygelę „Pažinkime Lietuvos paukščius“. Ką ten knygelę – solidų leidinį: kad ir nedidelio formato, tačiau su puikiomis nuotraukomis, išsamiais aprašymais! Dabar galėsime atpažinti sparnuočius, aplankančius mūsų sodus ar medį už daugiabučio lango. Atsisveikinę su iškalbinguoju paukščių mylėtoju, dar klaidžiojame po ornitologinės stoties teritoriją: einame prie marių, kopiame į švyturio apžvalgos aikštelę. Tačiau, kad ir kaip norėtųsi čia ilgiau pabūti, laikas negailestingas: reikia skubėti į paskutinį ekskursijos etapą – plaukiojimą laivu.

Iki Mingės kaimo, „Lietuvos Venecijos“, įsikūrusio Minijos žemupyje žvejų kaimo, siaurutis nelygus žvyrkelis, kuriuo mūsų dviaukštis autobusas vos išgali riedėti. Atvykę, pamatėme kaimą, kuriame gatvę atstoja Minijos upė. Vienoje pakrantėje prieplaukos, prigrūstos laivelių. Mūsų laivas, sutalpinęs visus 50 ekskursijos dalyvių, pasileido Minijos upe link marių. Pro šalį slinko pakrančių žaluma, jos fone sustingę baltieji garniai, pulkai ančių ir gulbių, netikėtai vienoje krūmų properšoje į pakrantę išpuolė usūrinių šunų būrelis. Žalumą pakeitė vis platėjantys vandenys, stiprėjo vėjas. Vieni dairėmės, fotografavome patikusius objektus, žiūrėjome, kaip nuo marių atrodo ornitologinė stotis, Uostadvario švyturys, kiti, susibūrę improvizuotoje kajutėje, traukė dainą po dainos – tai kiekvienos senjorų kelionės akcentas. Po pusantros valandos grįžome į krantą.

Vėl lėtai įveikęs žvyrkelį, mūsų autobusas pasuko namų link. Nors per vieną dieną aplankyta nemažai objektų, niekas nesiskundė nuovargiu. Šį kartą jau neskambėjo dainos: kas artėjant vidurnakčiui snūduriavo, kas tyliai dalinosi įspūdžiais palydint vasarą, dar kiti gal jau planavo rudeninę kelionę laivu iš Rygos į Stokholmą. Esame labai dėkingi ekskursijos organizatorei Z. Jančiauskienei, „Kelionių laiko“ gidei Jolantai, ištvermingam vairuotojui Bogdanui – už turiningas ir saugias vasaros palydas.

„Bočiai“ apsilankė Ventės rago ornitologinėje stotyje/Jolantos Labuckaitės nuotrauka

Zita Aleksonienė