Bibliotekoje – Liucijos Vrubliauskienės paroda „Šviesos kelias“

Druskininkų viešojoje bibliotekoje penktadienio pavakarę surengtas dailininkės Liucijos Vrubliauskienės jubiliejinės retrospektyvinės parodos „Šviesos kelias“ pristatymas. Nepaprasto gražumo paroda atidaryta įspūdingu koncertu, kuriame skambėjo garsios Lietuvos solistės Rasos Juzukonytės dainos ir Miglės bei Mariaus Sakavičių dueto atliekamos muzikos garsai. Renginio vedėja Enrika Striogaitė kalbino L. Vrubliauskienę ir į parodos atidarymą atėjusiems jos kūrybos gerbėjams, draugams bei artimiesiems suteikė galimybę išgirsti pamąstymus apie visus 40 kūrybos metų, kūrybinio kelio pradžią, pasakojimus apie meilę Druskininkams ir šio krašto miškams, įkvėpimo šaltinius, pagrindinius jos paveikslų motyvus. Pasidalinta prisiminimais ir ateities planais. Renginio dalyviai ir patys galėjo pasijusti menininkais ir kurti bendrą paveikslą ant šilko.

Asmeninės ir kūrybinės sukakties proga L. Vrubliauskienę pasveikinusi Viešosios bibliotekos direktorė Laima Žėkienė perdavė jai ir Druskininkų savivaldybės dovanas.

 

„Juk mano vardas Liucija, kuris reiškia „šviesa”, – šypsosi dailininkė. L. Vrubliauskienė, paklausta, kodėl jos paveiksluose dominuoja šviesios spalvos/Laimos Rekevičienės nuotrauka

40-ies kūrybinio kelio metų retrospektyva

Liucijos paveiksluose pražysta fantastiškos gėlės, tarsi didinamuoju stiklu išdidintos ir suspindinčios netikėčiausiomis spalvomis. Akį traukia ant šilko atgiję fantastinės būtybės, tarsi iš lietuviškų pasakų atėję personažai. Vienos iš pirmųjų Lietuvoje naują techniką – tapybą ant šilko įvaldžiusios dailininkės darbai prikausto dėmesį ir negali sustoti jais gėrėtis.

Bibliotekoje surengtoje parodoje galima gėrėtis viso 40 metų L. Vrubliauskienės kūrybinio kelio metu sukurtų darbų retrospektyva – nuo gobelenų iki šilko. Galima apžiūrėti ir pirmąjį, 1978 m. Liucijos sukurtą paveikslą, ir pastarųjų metų darbus.

Parodos atidarymo dieną autorė prisiminė laikus, kai, pabaigusi mokslus ir būdama jauna tekstilininkė, negaudavo nei dažų, nei siūlų, nei gerų teptukų. „Visko tada galėjai gauti tik per pažintis, tokia buvo realybė. Tekdavo gerokai pasukti galvą ir galvoti, kaip suktis iš padėties, – pasakojo Liucija. – Štai kurdama tuomečio Druskininkų lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ 4 grupių dekoracijas, gobelenus sukūriau iš… paprasčiausių kempinių.“

Ekspozicijoje yra ir dar vienas iš pirmojoje Liucijos personalinėje parodoje eksponuotų kūrinių – gobelenas, ganėtinai provokuojantis ir drąsus moters aktas, sukurtas dar 1978-aisiais.

Tarp parodos eksponatų – ir įspūdingo Maskvos J. Baltrušaičio vidurinei mokyklai kurto paveikslo mitologine tema nuotraukos. Ekspozicijoje stebina, regis, iš fantazijų, svajonių, sapnų atėję vaizdiniai, perkelti ant šilku tapytų paveikslų. Nuo jų negali atitraukti akių.

Tiesa, kai 1997 metais tuometėje „Lietuvos“ sanatorijoje Liucija surengė pirmąją tapybos ant šilko parodą, tokia jos iniciatyva net ir kolegų buvo prieštaringai vertinama – vieni žavėjosi, kiti naujovės nesuprato. L. Vrubliauskienė prisimena, kad jos pažintis su tapyba ant šilko ir kūrybiniai ieškojimai prasidėjo tuomet, Lietuvoje tuo metu populiariose komercinėse parduotuvėse atsirado vokiškų tekstilinių dažų. Jų Liucija nusipirko, nusprendusi paeksperimentuoti dar neišmėginta technika. Prie dažų buvo keletas primityvių pavyzdėlių, kaip galima namuose nudažyti šilkinį šalikėlį ar skarelę. Rimtų pavyzdžių nebuvo – nebuvo iš ko mokytis, viską teko atrasti pačiai.

Paroda atidaryta įspūdingu koncertu, kuriame skambėjo garsios Lietuvos solistės R. Juzukonytės dainos ir M. bei M. Sakavičių dueto atliekamos muzikos garsai

Gėlėmis išpieštas gyvenimas

L. Vrubliauskienės paveiksluose dažnas būdavo paukščio motyvas – dailininkė mėgsta piešti paukščiukus: „Pamačiusi kokį gražų paukštį, galiu pusę dienos stovėti ir į jį žiūrėti.“

Būtent dėl to, kad jai labai norėjosi gyventi gamtos apsuptyje, iš Kauno atvyko į Druskininkus.

Liucija sako, kad jos sukurti paveikslai atspindi tuometę jos dvasios būseną, išgyvenimus, jausmus. Pirmuosiuose L. Vrubliauskienės tapybos ant šilko darbuose dominavo rytietiški motyvai, kiek vėliau paveikslai „lietuviškėjo“. Kai kurie motyvai lydi ją visus 40 metų: gamta, moteris, mitologija.

Ilgainiui dar labiau išryškėjo tik L. Vrubliauskienei būdingas tapymo braižas, paveikslų tematika. Tačiau kad ir kaip besusiklostytų jos gyvenimas, visuomet paveiksluose dominuoja šviesios spalvos. „Juk mano vardas Liucija, kuris reiškia „šviesa”, – šypsosi dailininkė.

Ji sako, kad savo darbų nė nemėgino skaičiuoti, o prieš pastarąją parodą maloniai nustebo, namuose radusi ir primirštų paveikslų: „Buvau juos susukusi, padėjusi. Pati stebėjausi – kada juos sukūriau? Mano paveikslai išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir po platų pasaulį.“

Parodos lankytojų akį traukia tarsi iš lietuviškų pasakų atėję personažai, gobelenų raštai/Laimos Rekevičienės nuotraukos

Širdyje – mokytoja

L. Vrubliauskienė mielai dalijasi tapybos ant šilko paslaptimis, nors daugelis ir stebisi, jog ji nieko neslepi. „Kiekvienas turi eiti savo keliu, kiekvienas viską turi atrasti pats, – įsitikinusi pašnekovė. – Paslaptis yra ta, kad kiekviena technika turi savo specifiką. Popierius yra viena, o šilkas yra visai kas kita. Skiriasi medžiagos suvokimas. Iš pradžių daug kas mano, kad čia kaip akvarelė, paliesi, ir jau viskas. Pasirodo, tapyba ant šilko yra specifinė technologija, greitai darbo nepadarysi – tai užtrunka mažiausiai 2 paras. Kad spalvos „nepabėgtų“, dedamas fiksažas, kurį pati išmokau pasidaryti“.

L. Vrubliauskienė sakė niekada nesigailėjusi, kad gyvenime pasirinko menininkės kelią. Nors prisipažino, kad jai arčiausiai širdies buvo meno pedagogės darbas, kuris visą gyvenime jai teikė didžiausią malonumą: „O kūryba buvo sielai.“

L. Vrubliauskienė buvo pirmoji Druskininkų V. K. Jonyno dailės mokyklos direktorė, kūrė ją, vadovavo visą dešimtmetį. „Tokią avantiūrą galėjo padaryti tik avinas (toks L. Vrubliauskienės zodiako ženklas) – dailės mokyklai pradėjau vadovauti, būdama trisdešimties, – šypsojosi Liucija, prisimindama, kad 1978 metais surengtą pirmąją personalinę parodą pamatęs tuometis Švietimo skyriaus vedėjas, kuriam patiko jos darbai, pasiūlė tokį darbą. – Pati nesimokiau dailės mokykloje, tik Dailės institutą baigiau. Tos virtuvės nežinojau. Sukurti mokyklą taip pat buvo kūrybinis darbas. Po dešimties metų vadovavimo dailės mokyklai pradėjau dirbti tik mokytoja. Ir išdirbau 38-erius metus. Esu gimusi mokytojauti, man tai tikrais džiaugsmas“.

Su buvusiais mokiniais L. Vrubliauskienės  santykiai išliko šilti. Sako, kad gatvėje susitikę gali bendrauti valandų valandas. „Manau, kad esu laimingas žmogus, nes dirbau mėgstamą darbą. O kurdama galiu nuo visko pabėgti“, – pasakoja Liucija.

Ateities planuose – įspūdingas gobelenas

Liucija neregistruoja nei parodų, nei darbų. O jos ateities planuose– dar daug nenutapytų vizijų. Viena iš svajonių –gobelenas, kurio eskizas jau senokai nupieštas. Dailininkė sako, kad sapne ją aplankė šio gobeleno vizija. Toks aiškus sapnas, kad atsikėlusi iš karto nusipiešė eskizą – gobelene matė Jėzaus Kristaus siluetą Palaiminimo pozoje. Viskas tarsi pro rūką. Ir, žinoma, šviesa: „Jau siūliukus pamažu renka naujam darbui. Jis turi būti didelis…“

Dailininkė L. Vrubliauskienė gimė ir augo Kaune, studijavo Valstybiniame dailės institute. Nuo 1975 m. buvo M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus vyr. mokslinė bendradarbė. 1978 m. pradėjo eiti V. K. Jonyno dailės mokyklos vadovės pareigas, o nuo 1988 m. mokykloje dirbo mokytoja. Dalyvauja parodose ir pleneruose Lietuvoje bei užsienyje. Kūrybos sritis – dailė, tapyba ant šilko.

2007 m. ji tapo Druskininkų kultūros puoselėtojo premijos laureate. Pastarąjį projektą-parodą „Šviesos kelias“ iš dalies remia Druskininkų savivaldybė.

 

Renginio dalyviai ir patys galėjo pasijusti menininkais ir, L. Vrubliauskienės padedami, kurti bendrą paveikslą ant šilko/Laimos Rekevičienės nuotrauka

 

Liucijos paveiksluose ant šilko tarsi atgyja fantastinės būtybės/Laimos Rekevičienės nuotraukos

 

Laima Rekevičienė