Atsakas į sunkius kaltinimus – išpažintis ir kaltinimai kitiems

Ką reiškia ir kiek kainuoja penkiolika metų būti teisėsaugos akiratyje? Tai Apeliaciniame teisme papasakojo Druskininkų meras Ričardas Malinauskas. Apie galimus korupcijos bylos užsakovus ir sunkiausius gyvenimo momentus jis prabilo per paskutinį teismo posėdį.

„Veikdami R. Malinausko naudai…“, „R.Malinauskas, siekdamas asmeninės naudos…“, – tokios frazės dešimtis kartų minimos vadinamojoje teisėjų korupcijos byloje, kurią šią savaitę baigė nagrinėti Apeliacinis teismas.

Ką iš tiesų reiškia daugybę kartų byloje minimas naudos siekimas ir gavimas, R. Malinauskas prakalbo jau per paskutinį teismo posėdį. Po jo teismas išėjo rašyti nuosprendžio, kuris bus skelbiamas liepos pradžioje.

„Aš norėčiau prokurorei
palinkėti tokio pat naudos siekimo“, – kalbėjo R. Malinauskas.

Jau penkiolika metų teisėsaugos akiratyje esantis Druskininkų meras drebančiu balsu prisiminė sunkiausius savo gyvenimo momentus, kai tuo pat metu buvo grasinama nugriauti ir dalį iš močiutės paveldėtos sodybos Latežeryje (Druskininkų sav.), ir pačiame kurorte, šalia Vijūnėlės tvenkinio pastatytą namą: „Tuo metu jaučiausi užspaustas į kampą, byla sekė paskui bylą, o dabar kalbama apie naudos siekimą. Per tą laiką aš pardaviau du namus ir viską sumokėjau advokatams. Visą laiką, 15 metų, ėjau, kovojau, samdžiau teisininkus ir jiems mokėjau“.

Prisiminė tėvo pamokas

Tardamas paskutinį žodį teismui, 60-metis R. Malinauskas pirmiausia prakalbo apie savo tėvą Viliumą Malinauską, kuris jam visą gyvenimą skiepijo laikytis duoto žodžio, dirbti ir nepavesti kitų žmonių. Kartu su tėvu jie buvo sukūrę šeimos verslą, iš kurio R.Malinauskas pasuko į politiką ir buvo išrinktas Druskininkų meru.

„Druskininkai tuomet buvo bedarbių, bankrotų ir muselių miestas. Per dešimt metų kurortas labai pasikeitė, o butų kainos išaugo kelis kartus. Atrodo, viskas sekėsi – buvau išrinktas geriausiu meru, prezidentas Valdas Adamkus mane apdovanojo ordinu „Už nuopelnus Lietuvai“, – prisiminė ilgametis Druskininkų vadovas.

Kauno apygardos teismo už teisėjų papirkimą 60 tūkst. eurų bauda nuteistas R. Malinauskas svarstė, kodėl jo sėkmės istorija virto daugybę metų besitęsiančiu tyrimų ir teismų maratonu, kurį jis ne kartą yra pavadinęs košmaru.

Oponentui užtrenkė duris

R. Malinausko teigimu, kliūtys ir nesusipratimai prasidėjo maždaug prieš dvidešimtmetį, kai į jo kabinetą užėjo tuomet Liberalų ir centro sąjungai priklausęs Druskininkų tarybos narys Juozas Šarkus. Jis teigė žinantis rimtų kompanijų ir rimtų žmonių, kurie norėtų sudalyvauti savivaldybės rengiamuose konkursuose. Meras kategoriškai atsakė, jog tokie dalykai jo nedomina.

„Gal aš blogai padariau, gal dabar būčiau turtingesnis, nepardavęs tų dviejų namų, kuriuos turėjau ir pardaviau dėl šitų bylų“, – svarstė R. Malinauskas.

Konkurentas – įtakingas

Druskininkų meras teigė, jog tuomet nuo opozicijos skundų dar buvo galima apsiginti, kol į kovą įsitraukė verslininkas, viešbučių tinklo savininkas Valdas Trinkūnas. Anot R. Malinausko, „jis viešai prisiekė, kad jei galėtų, uždėtų man antrankius, ir pasodintų mane už grotų. Jis kalbėjo ne šiaip sau – tam skyrė pinigų ir labai daug“.

Konfliktas su V. Trinkūnu prasidėjo dar 2011 metais, kai Druskininkų savivaldybė nusprendė įvesti kurorto rinkliavą, kas nepatiko sanatorijos savininkui ir vadovui V. Trinkūnui.

Tuomet penki Seimo nariai pasirašė advokatų parengtą skundą teismui, kad Druskininkų savivaldybės priimtas sprendimas dėl kurorto rinkliavos būtų pripažintas neteisėtu.

„Koks įtakingas ir turtingas turi būti žmogus, kad jo verslą teisme imtų ginti penki Seimo nariai?“, – svarstė kurorto meras. Nors vėliau kurorto rinkliavos buvo įvestos ne tik Druskininkuose, bet ir kituose miestuose, teismuose dėl to teko aiškintis trejus metus.

Tyrimai vijo vienas kitą

Po to vietos politikų skundai apie Druskininkų savivaldybę ir merą užplūdo Seimą, o pastabų „ištirti“, „nubausti“ prirašę parlamentarai juos persiųsdavo įvairioms tarnyboms.

Anot R. Malinausko, situacija dar paaštrėjo, kai 2012 metais į Seimą buvo išrinktas liberalas Vitalijus Gailius, netrukus tapęs Seimo antikorupcijos komisijos pirmininku ir Druskininkų kontrolę perėmęs į savo rankas. „Aš turiu visus įrodymus, kad V. Gailius Valstybinei statybos ir teritorijų priežiūros inspekcijai, Nacionalinei žemės tarnybai ir kitoms įstaigoms siuntinėjo raštus su nurodymais Druskininkuose žūt būt surasti pažeidimų“, – kalbėjo kurorto meras.

Per tą laiką buvo pradėtas ne vienas tyrimas. Nors dauguma jų baigėsi niekuo, anot R. Malinausko, tai kainavo ir daug nervų, ir pinigų.

Kad apsigintų nuo visų, kaip vėliau paaiškėjo, nepagrįstų įtarimų, Druskininkų merui reikėjo teisininkų pagalbos. Jis suskaičiavo, jog savo telefono adresų knygelėje turi 24 advokatų telefonų numerius.

„Aš buvau užspeistas kaip vilkas, nes visą laiką turėjau gintis. Tai tėvas Grūte esą užėmė valstybės žemę, tai pavėsinę pastatė be leidimo, po to sekė močiutės sodyba, tvoros, Druskininkų vandens parkas“.

Lemiamas prezidentės žodis

R. Malinausko teigimu, į puolimą prieš Druskininkus įsiliejo ir tuometės prezidentės Dalios Grybauskaitės patarėja teisės klausimais Rasa Svetikaitė. Mero žiniomis, ji artimai bendravo su verslininku V. Trinkūnu, būdavo dažna viešnia jo valdomame viešbutyje. R. Malinausko teigimu, būtent R. Svetikaitės iniciatyva tuometės prezidentės D. Grybauskaitės metiniame pranešime atsirado sakinys apie esą nelegalų Vijūnėlės dvarą.

Po tokio prezidentės pareiškimo, anot R. Malinausko, gintis ir įrodinėti savo tiesą, tapo neįmanoma.

Nors Druskininkų meras ne kartą įrodinėjo, kad pastatas nebuvo nelegalus, o tokiu jį pavertė Generalinės prokuratūros prokurorė Deimantė Nikitinienė, dokumentuose įžiūrėjusi ne įrašą A2, o AZ – apsaugos zona, tuo niekas nepatikėjo.

Vijūnėlės dvaru pramintas pastatas buvo nugriautas 2019 metų rudenį, o R. Malinauskas iki šiol teismuose aiškinasi dėl esą neteisėtų būdų jį išsaugoti.

Mokėjo tik teisininkams?

Jis nuteistas už tai, kad per tuometį savo patarėją Aivarą Kadziauską perdavė 60 tūkst. eurų, dalis kurių buvo skirti papirkti teisėjams. R. Malinauskas tvirtino, jog neteisinga nei byloje minima pinigų suma, nei jos paskirtis. „Aš niekada nesu vienu metu perdavęs 60 tūkst. eurų ir niekada nepažinojau šioje salėje sėdinčių žmonių“, – apie teisėjus ir jiems pinigus esą turėjusius perduoti tarpininkus kalbėjo R. Malinauskas.

Kurorto meras patvirtino, jog kartą Druskininkuose buvo susitikęs su verslininke Oksana Sakalauskiene ir kartu su ja dirbusiu teisininku Vytautu Balčiūnu. „Dabar neprisimenu, kas mane supažindino su šiais teisininkais, bet jokios pinigų sumos ir jokie procentai šio susitikimo metu nebuvo minimi“, – teigė meras. Jis pasakojo, jog sumos, esą reikalingos įvairiems dokumentams parengti, jam buvo nurodytos vėliau.

„Nebuvo kitos išeities, tik sumokėti, nors tai buvo labai dideli pinigai“, – pasakojo R. Malinauskas. Todėl jis norėjęs užsitikrinti, kad nepasiekus norimo rezultato teismuose, bent pusė pinigų būtų grąžinta. Bylos duomenimis, taip ir įvyko. Kai Vilniaus apygardos teismas (VAT) atmetė skundus dėl Vijūnėlės dvaro, R. Malinauskui buvo grąžinti 30 tūkst. eurų. Teigiama, jog nuo bylos nagrinėjimo nusišalinęs VAT teisėjas Henrikas Jaglinskis pinigus grąžino tuomečiam advokatui Drąsučiui Zagreckui, šis – O.Sakalauskienei, o ji per tarpininkus pinigus perdavė A. Kadziauskui.

Kauno apygardos teismas šiuos 30 tūkst. palaikė kyšiu ir nutarė juos konfiksuoti iš R. Malinausko.

R. Malinauskas kategoriškai neigė siekęs papirkti teisėjus ir visą laiką tvirtino mokėjęs tik už teisines paslaugas. Jis teigė teisininkams mokėjęs tiek pavedimu, tiek grynaisiais, nors ne su visais jų buvo pasirašytos teisinės pagalbos sutartys.

Jo nuomone, tai nieko nekeičia: „Pasirašai sutartį su advokatu, nurodomos sumos, valandos, įkainiai, bet ar gali būti tikras, kad jis tikrai dirba ir įdeda visą triūsą?“.

Leidimai išduoti seniai

Kurorto meras stebėjosi, kad advokatai nesugebėjo įrodyti akivaizdžių dalykų: kad Latežeryje pastatyta sodyba negalėjo būti griaunama pagal 1992 metų Vyriausybės nutarimą, o prie Vijūnėlės tvenkinio niekada nėra buvę jokių statybos draudimų ir apribojimų.

Vieta, kur buvo pastatytas šis pastatas – taip pat neypatinga ir nesaugoma. Tai – sovietmečiu pelkėtoje vietoje iškastas tvenkinys. Dar sovietmečiu jame buvo pastatyta valčių prieplauka, vėliau pastatas kelis kartus buvo privatizuotas. Bendrovė „Pamario namas“ ten buvo suprojektavusi beveik 3 tūkst. kvadratinių metrų svečių namus ir tam gavo visus statybos leidimus. Tačiau projekto įgyvendinti nepavyko – nė nepradėję statybų klaipėdiečiai pastatą pardavė.

Planavo perpirkti namą

Pastato savininkai keitėsi dar kelis kartus, kol R. Malinauskas jį pirkti pasiūlė dabar jau mirusiam verslininkui Žilvinui Poviloniui, kuris tuomet vertėsi nekilnojamuoju turtu.

„Tas namas niekada nebuvo mano“, – teisme tvirtino R. Malinauskas ir aiškino, turėjęs planą jį vėliau perpirkti iš Ž. Povilonio, o vietoj šalia stovinčio savo namo pastatyti keletą kotedžų „kad senatvėje nereikėtų gyventi iš pensijų fondų“. Meras esą buvo įsitikinęs, kad namas pastatytas visiškai teisėtai: „Jei būčiau žinojęs, kad tas pastatas turi bent menkiausią problemėlę, aš nebūčiau net artyn prie jo ėjęs“.

Nematė priežasčių trauktis

R. Malinauskas apgailestavo, jog dėl oponentų siekio kaip nors sukompromituoti miesto vadovą, nukentėjo kiti žmonės. „Kaip sunku žiūrėti į akis savivaldybės darbuotojams, pas kuriuos atliekamos kratos, bet nė vienos kratos nebuvo mano kabinete, kur sukrauti kalnai įvairių dokumentų“. Jis pasakojo, jog dviem paroms sulaikę Druskininkų vandens parko direktorių ir savivaldybės darbuotojus ne kartą apklausinėję Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) pareigūnai jų prašydavo bent ką nors papasakoti apie merą. „Jei per 25 vadovavimo metus būčiau padaręs ką nors neteisėto, būčiau nuleidęs galvą ir pasitraukęs. Bet aš ne taip buvau išauklėtas“, – kalbėjo R. Malinauskas.

Bylą pavadino afera

Teisme nagrinėjama korupcijos byla, tačiau jūs visą laiką kalbėjote apie politiką. Kodėl?, – po teismo posėdžio „Lietuvos rytas“ paklausė R. Malinausko.

– Ši byla nebuvo teisinis ginčas, tai buvo iš anksto suplanuotas politinis procesas, politinis susidorojimas. Ne teisingumas, o iš anksto suplanuotas rezultatas. Tai afera. Kas ją padarė, žinoma, bet vis dar vengiama apie tai kalbėti. Afera, užsakyta ir apmokėta liberalų. Dar būtų įdomu sužinoti, kiek pinigų tam skyrė V. Trinkūnas. Jų tikslas buvo kažkokiu būdu mane nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Dėl to kreipiausi į tuometį STT direktorių Žydrūną Bartkų, o kai teismai nusprendė griauti šalia Vijūnėlės tvenkinio esantį pastatą, Druskininkų gyventojai per kelias dienas surinko 6,5 tūkstančio parašų, kuriuos įteikėme tuomečiam Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui, visoms Seimo frakcijoms. Ar būtumėme taip darę žinodami, kad esame neteisūs?

Kai po galutinio teismo sprendimo Druskininkų savivaldybės administracijos direktorė kreipėsi į prokuratūrą, prašydama išsaugoti pastatą ir perduoti jį meno mokyklai, prokurorė D. Nikitinienė atsakė, jog kartais taip daroma, bet ne šiuo atveju. Tai dar vienas įrodymas, kad byla buvo politinė.

– Ar nebijote, kad po pasisakymų teisme V. Trinkūnas ar V. Gailius jus paduos į teismą?

– Jei šie veikėjai kreipsis į teismą, apie jų veiksmus sužinos visi. Aš viską galiu pagrįsti dokumentais, nors dalis jų dingo STT pareigūnams per kratas paėmus kompiuterį. Jį man grąžino išardytą ir su visiškai tuščia atmintimi. Tačiau dalis dokumentų išliko. Žinau, kur jie yra, ir prireikus surasiu.

– Jūs neigėte už vadinamojo Vijūnėlės dvaro išsaugojimą sumokėjęs 60 tūkst. eurų. Gal galite atskleisti, kiek iš tiesų kainavo 15 metų trukusi kova?

– Nežinau, kodėl byloje minima tokia konkreti suma – 60 tūkst. eurų. Tai būtų tik gėlytės. Per penkiolika metų teisinės paslaugos kainavo kokius tris kartus daugiau. Samdžiau daugybę advokatų, iš pradžių jų darbo valanda kainavo 100 eurų, vėliau pabrango iki 150, neskaitant mokesčių. Kad galėčiau susimokėti už teisines paslaugas, pardaviau savo namą Grūte, sodybą Latežeryje, dalį miško. Sumokėjau daugybę pinigų, o Kauno apygardos teisme iš teisininko V. Balčiūno, dirbusio kartu su O.Sakalauskiene, išgirdau, kad aš jam dar likau skolingas. Mane tai labai skaudina. Man niekas gyvenime nėra pasakęs, kad esu skolingas. Mane tėvas išmokė elgtis sąžiningai, todėl geriau jau sumoku į priekį, nei lieku kam nors skolingas.

Stengiausi, kad nepatogumų nepatirtų ir Ž. Povilonis. Kai dėl namo teisėtumo iškilo problemų, sumokėjau už visas teisines paslaugas. Jis mokėjo tik už namo statybas.

– Po visų teismų sprendimų jūs dar tebetvirtinate, kad pastatas prie Vijūnėlės tvenkinio tikrai buvo legalus?

– Ten tikrai nebuvo nė vieno pažeidimo, viskas buvo suklastota. Druskininkuose nėra ir niekada nebuvo kurorto apsaugos zonų. Ši byla jau baigiasi, bet tai dar nėra Vijūnėlės istorijos pabaiga. Ši istorija tikrai išskirtinė. Jau esu kalbėjęs su teisininkais, kad ji galėtų pasitarnauti teisės studijoms. Apie tai galima rašyti mokslinį darbą arba pasiūlyti jauniems teisininkams kaip diplominio darbo temą. Aš tam įdėsiu daug pastangų. Kovosiu, kol būsiu gyvas.

Pasitelkė krepšinio terminus

Vadinamoji teisėjų korupcijos byla skambiai buvo pradėta prieš septynerius metus, o jos dalyviai po ilgo tyrimo pirmą kartą susitiko Kauno apygardos teisme. Tuomet dauguma jų vienas kito nepažinojo, todėl net keletą metų galiojęs draudimas bendrauti tarpusavyje kėlė šypseną. „Dabar jau esame pažįstami ir galime bendrauti“, – Apeliaciniam teismui baigus nagrinėti bylą, juokavo teisėjai ir tie, kurie buvo nuteisti už jų papirkimą.

Bylą išnagrinėjęs Apeliacinis teismas nuosprendį skelbs liepos 9-ąją. „Dar spėsiu šieną suvežti, kol pasodins, kad žmonai nereikėtų rūpintis“, – karčiai juokavo vienintelis Kauno teisme išteisintas Apeliacinio teismo teisėjas Viktoras Kažys. Jau septynerius metus nei iš darbo atleistas, nei nagrinėti bylų galintis teisėjas pragyvena iš savo ūkio.

Apie ilgai trukusį procesą V. Kažys kalbėjo krepšinio terminais: „Pirmuosius du kėlinius mes su advokate žaidėme dviese prieš penkis priešininkus (teisėsaugos institucijas), užrištomis akimis. Priešininkai nuolat daužė per rankas, nesilaikydami jokių taisyklių, o teisėjai, turėję prižiūrėti šitą procesą, sakė, kad čia viskas gerai. O jei ne visai gerai, STT ir prokurorams viskas leidžiama. Po septynerių metų kovos dviem prieš penkis, pavyko ne tik paneigti prokuroro kaltinimus, bet ir įrodyti savo nekaltumą“.

Kaune išteisintą V. Kažį prokurorai siekia įkalinti trejiems metams.

Kauno apygardos teismas laisvės atėmimą yra skyręs ir O.Sakalauskienei, kuri laikoma teisėjų papirkimų organizatore, nors veikė kartu su baudžiamosios atsakomybės išvengusiu advokatu D. Zagrecku. „Ta byla nėra apie mane, o apie visą Lietuvos teisinę sistemą. Neužimdama jokių pareigų, aš tapau žmogumi, kuris viską organizavo ir vienintelė po septynerių metų tyrimo ketveriems metams esu siunčiama į kalėjimą. Šioje byloje svarbiausia ne tai, kas pasakyta, o tai, kas nutylėta“, – sakė O. Sakalauskienė.

„Lrytas.lt“, 2026 m. kovo 29 d.

Milda Kuizinaitė