Ilgamečiam kurorto vaistininkui Vladui Pauliukevičiui – 80 metų

Jubiliejinę sukaktį šiomis dienomis pasitinkantis, druskininkiečių kurorte „vaistininkų vaistininku“ vadinamas Vladas Pauliukevičius savo profesijai atidavė 53-ejus metus. Jis buvo ramstis bei pagalba ir gyventojams, ir kurorto svečiams. Dar ir prieš keletą metų, Vladui jau dirbant taip pat vaistininkės profesiją pasirinkusios jo dukros Gitanos vaistinėje, daugelis žmonių eidavo pas jį, kaip pas daktarą, pašydami pakonsultuoti, patarti dėl vaistų, gauti rūpimą informaciją apie gydymąsi. Žinomas druskininkietis, vaistininkas V. Pauliukevičius savo 80-ečio išvakarėse pasidalino savo prisiminimais.

Druskininkiečių „vaistininkų vaistininku“ vadinamas V. Pauliukevičius farmacininko profesijai atidavė 53-ejus metus/Laimos Rekevičienės nuotrauka

– Kokia Jūsų, kaip vaistininko, istorija?
– Besimokydamas mokykloje, pamėgau gamtos mokslus – chemiją, biologiją. Vyriausias mano brolis pasirinko mediciną, įstojo į Kauno medicinos institutą. Baigęs tapo gydytoju ir susituokė su farmacininke. Aš tuo metu kaip tik rinkausi sau profesinį, gyvenimo kelią. Norėjau kur nors stoti, įgyti specialybę. Iš pradžių apie gamtos mokslus ir tegalvojau. Bet brolio žmona patarė stoti į farmaciją. Įstojau. Institute dalyvaudavau įvairiuose būreliuose, kitose veiklose – sintetindavome junginius, praktikuodavomės vaistų mišinių kūrime. Sėkmingai baigęs 5 metų kursą, gavau pirmą paskyrimą į tuometės Sveikatos apsaugos ministerijos farmacijos valdybą. Ten, pradirbęs 8 mėnesius, gavau pasiūlymą išvažiuoti dirbti į Druskininkus. Nors aš dzūkas, bet Druskininkus tąkart pamačiau pirmą kartą. Miestas man patiko nuo pirmojo apsilankymo. Trejus metus, iki pat 1964-ųjų, dirbau vadovo pavaduotoju. Vėliau, įgijęs administracinės patirties, perėmiau vadovavimą iki pat 1999 metų, kai prasidėjo privatizacija ir valstybinių vaistinių Druskininkuose nebeliko. Tuo metu mano dukra Gitana kaip tik įsigijo vaistinę, jai reikėjo pagalbos, tad perėjau dirbti pas ją. Pas dukrą dirbau iki 2014 metų, kai, sukaupęs 53-ejų metų nenutrūkstamo darbo stažą, nusprendžiau išeiti į pensiją.

– Ar vaistininko darbas, bėgant laikui, labai pasikeitė?
– Dabar vaistininkai rimtus vaistus dažniausiai duoda tik su gydytojo rekomendacija, receptu, o anais laikais mes patys kartais atstodavome gydytojus, dėl to rizika buvo didesnė. Provizoriai – universitetinį išsilavinimą turintys vaistininkai, – turėjo kompetencijos ir teisę konsultuoti. O farmakotechnikai buvo vaistininkų padėjėjai. Mūsų, vaistininkų-provizorių mieste, buvo vos trys, o daktarų irgi nebuvo daug. Anksčiau žmonės daug dažniau eidavo konsultuotis pas vaistininkus, išsakydavo nusiskundimus, išsamiai papasakodavo apie savijautą, ir po pokalbio vaistininkas darydavo išvadas, parinkdavo tinkamus vaistus. Tačiau, jeigu reikėdavo skirti receptinius vaistus, be gydytojo išrašyto recepto to padaryti negalėdavome. Nors mes puikiai žinojome farmakologijos dalykus, vaistų veikimą ir tai, koks gali būti vieno ar kito vaisto šalutinis poveikis išmanydavome ne prasčiau už gydytojus, tačiau teisės išrašyti receptus neturėjome.
Ligoniui tekdavo kreiptis į gydytoją, laukti eilėse.

Vaistinėje turėdavome tik skaitliukus ir aritmometrus. Sudarinėdavome paraiškas vaistams gauti, siųsdavome ir laukdavome atsakymų – gausime ar negausime preparatų. O kai teko pereiti prie kompiuterių, buvo labai sunku, – bijojau klavišą paspausti. Bet palaipsniui pripratau, išmokau pagrindinius dalykus. Juk anksčiau buvo mechaniniai, ranka sukami kasos aparatai. Kai viskas vėliau tapo kompiuterizuota – o tai buvo neišvengiama – teko persilaužti ir mokytis. Ir ataskaitų rašymo, ir inventorizacijos – visko teko mokytis iš naujo.
Vienas iš geriausių pokyčių buvo tai, kad, po 1999-ųjų, buvo lengva gauti vaistų, ir gauti jų tiek, kiek reikia. Įsisteigė naujos įmonės, pagreitėjo tiekimas, vaistų nereikėjo laukti iš Maskvos.

Naujos vaistinės „Pakalnutė“ atidarymas 1955-aisiais (V. Pauliukevičius viduryje)/Asmeninio archyvo nuotrauka

– Papasakokite apie deficitą.
– Visada trūkdavo receptinių vaistų, higienos priemonių, vatos, vazelino ir įvairių vaistų mišinių, tačiau pastaruosius gamindavome vaistinėse, todėl klientai didelio stygiaus nejausdavo. Pokario laikai buvo ypač sunkūs. Aprūpinimas buvo varganas. Tais laikais Druskininkuose buvo tik viena vaistinė, jai vadovaujant teko suktis iš padėties, kad gautumėme bent patenkinamą kiekį vaistų. Vaistai buvo užsakomi per Maskvą, juos atveždavo į vienintelį sandėlį visoje respublikoje ir pagal gyventojų skaičių skirstydavo vaistų kiekį. Buvo toks didelis trūkumas, kad kai kurių vaistų kiekio, skiriamo visai respublikai, vien Druskininkams būtų vos užtekę. Trūkumas jausdavosi būtent receptiniams vaistams. Iš gauto kiekio dar tekdavo atidėti ir karo veteranų fondui, iš kurio vaistų šiukštu nebuvo galima paimti. Pavyzdžiui, jeigu visai respublikai skiriama 1000 analgino pakuočių, mes gaudavome vos 10, iš kurių dar tekdavo kelioliką procentų atidėti į fondą.

Vaistus galėdavome užsakyti vos du kartus per mėnesį, kai dabar tai daroma kone kasdien. Norint gauti didesnį procentą, tekdavo prašyti, suktis iš padėties. 14,5 tūkst. žmonių tekdavo aptarnauti vienai vaistinei, o kur dar poilsiautojai… Mums reikėdavo aptarnauti dar 7 sanatorijas, tad kai reikėdavo užsakyti vaistus, jos būdavo didžiausias argumentas. Tekdavo net sudarinėti žmonių eiles.

– Vaistų rūšių nebuvo daug, o vaistinės daugelį vaistų mišinių gamindavo pačios?
– Taip, anksčiau daugelyje vaistinių būdavo gaminami vaistai, buvo įprasta, kad mišinius iš turimų vaistų vaistinės ruošia pačios. Vos ne pusę vaistų vaistininkai gamindavo patys, nes fabrikai daugelio vaistų negamindavo. Kartais ingredientus atsinešdavo ir patys klientai.
Anksčiau buvo labai paplitę niežai. Ir juos gydantys tepalai buvo labai reikalingi, jų reikėjo gaminti ypač daug. O jiems gaminti reikėdavo pagrindo – vazelino. Tai buvo deficitinė prekė. Dėl to, kad jo dažnai nebūdavo, žmonės prisigalvodavo įvairiausių netikėtų pakaitalų. Atsinešdavo net karvės sviesto. Kaip vazelino pakaitalą vaistų gamyboje naudojome ir kiaulės taukus, ir tai jau net nebūdavo kažkas neįprasta.

Šiandien seneliai, o gal net ir tėvai dar atsimena, kad seniau vaistai būdavo kartaus skonio, be jokių pridėtinių kvapiklių ir saldiklių. Todėl ir sirupai vaikams, ir vitaminai miltelių forma būdavo ypač kartūs. Tam, kad vaikams būtų lengviau juos vartoti, vaistininkai rankiniu būdu fasuodavo miltelius į želatinines kapsules. Taip pat, kad būtų išvengta nemalonaus skonio, vaistininkai gamindavo tablečių formeles iš krakmolo, į kurias berdavo tikruosius vaistus. Taip gelbėdavo ligonius nuo itin nemalonaus skonio.

Jeigu reikėdavo duoti vaistą, kurio prekystalyje nebūdavo, bet vaistinė turėdavo tinkamus ingredientus, vaistininkas vaistą pagamindavo. Pavyzdžiui, dabar paplitusį populiarų preparatą nuo peršalimo vaistininkai gamindavo patys, ir vadinosi jis „Antigripiniai milteliai“. Šiuos ir dar daugelį vaistų – lašelines, tepalus nuo niežų, lašus akims, žvakutes, ampules, tabletes ir kitus vaistus – vaistininkai gamindavo patys. Analitikui patikrinus, dar tikrindavo ir technologas, ir tik po išsamios patikros vaistas būdavo pateikiamas žmogui.

– Ar yra buvę kuriozų ar įsimintinų atvejų Jūsų profesinėje praktikoje?
– Būdavo ir smagių, ir visai nejuokingų… Apie vieną, ne itin linksmą papasakosiu. Yra toks šunvyšnės ekstraktas. Jo dažnai prašydavo turistai. Kartą užėjęs į vaistinę žmogus paprašė ekstraktą per pusę sumaišyti su soda. Vaistininkas, jaunas farmakotechnikas, nepatyręs, – padarė, ko prašomas. Tačiau, maišydamas preparatus, normą viršijo keliasdešimt kartų. Žmogus stipriai apsinuodijo, tačiau, praplovus skrandį, nelaimės išvengta.

Na, bet būdavo ir linksmų epizodų. Sykį atėjęs žmogus paprašė pamatuoti spaudimą. Vaistinėje paprašė jį „nusirengti“, ir jis nusirengė – liko tik su kelnaitėmis… Šypseną neretai sukeldavo ir besidrovintieji paprašyti prezervatyvų. Žmonės sugalvodavo visokių pavadinimų. Pavyzdžiui, prašydavo: „Duokite man naktinių marškinėlių“.

– Ar Jus džiugina, kad dukra taip pat pasirinko vaistininkės profesiją?
– Malonu, kad Gitana irgi darbuojasi vaistininke. Svajojo jau nuo pat mažens, kad bus vaistininke. Pamenu, vaikystėje dukrą vis veždavausi drauge, į sandėlį vaistų parsivežti. Jai tokia „ekskursija“ labai patikdavo. Jos svajonė išsipildė. Įstojo mokytis, baigė, vėliau įsigijo pirmą vaistinę, kur aš ir dirbau vadovu iki pat pensijos.

 

 

Miglė Krancevičiūtė