Naujoji „Atgimimo“ mokyklos direktorė Jolita Petkevičienė: „Svarbu auginti ne tik žinias, bet ir žmogų“

Birželio mėnesį Druskininkų „Atgimimo“ mokyklos vairą parėmė savivaldybės skelbtą konkursą laimėjusi alytiškė Jolita Petkevičienė. Daugiau nei dviejų dešimtmečių patirtį švietimo srityje turinti J. Petkevičienė savo profesinį kelią pradėjo Vilniaus pedagoginiame universitete, kuriame pabaigė lietuvių kalbos pedagogikos studijas. Vėliau ji gilino žinias ir įgijo magistro laipsnį švietimo lyderystės srityje ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.

Druskininkų „Atgimimo“ mokyklai nuo birželio vadovauja savivaldybės skelbtą konkursą laimėjusi alytiškė J. Petkevičienė / Edgaro Tamkevičiaus nuotrauka

J. Petkevičienė yra sukaupusi daug vertingos patirties. Ji ėjo direktoriaus pavaduotojos pareigas, vadovavo Alytaus Senamiesčio pradinei mokyklai. Be darbo mokykloje, ji dešimt metų dirbo ir Nacionalinėje mokyklų vertinimo agentūroje. Pirmiausia buvo išorės vertintoja, o vėliau – mokyklų veiklos tobulinimo konsultantė.

Į Druskininkus J. Petkevičienė atkeliavo su solidžiu žinių bagažu ir aiškia vizija stiprinti mokyklos ryšius, užtikrinti saugumą ir auginti mokyklos bendruomenę, kurioje svarbiausias – žmogus.

Nuo mokytojos iki švietimo lyderės: patirtys, kurios formavo profesinį augimą

Mokykloje J. Petkevičienė pradėjo dirbti 2001 m. Iš pradžių ji buvo lietuvių kalbos mokytoja, vėliau – direktoriaus pavaduotoja, galiausiai – mokyklos vadovė. Darbo pradžią ji prisimena, neslėpdama džiaugsmo.

„Nė vieną dieną nesigailėjau, kad tapau mokytoja. Man patiko šis darbas, buvo lengva rasti ryšį su mokiniais, įgyvendinti idėjas. Stengiausi matyti kiekvieną vaiką, domėjausi, kas jam rūpi, kas jam įdomu. Džiaugiuosi, kad tuomečiai vadovai pamatė ir įvertino mano potencialą – dar 2005 m. pradėjau dirbti direktoriaus pavaduotoja“, – pasakojo J. Petkevičienė.

Paklausus, ar jaunai mokytojai nebuvo sunku, ar nejautė kolegų konkurencijos, ji nusišypsojo ir sakė visą gyvenimą į žmones ėjusi atvira širdimi – galbūt todėl ir jautė palaikymą, o su buvusiais kolegomis iki šiol sieja šilti ryšiai.

Pasiteiravus, kas jai padėjo augti, kaip lyderei, J. Petkevičienė išskyrė keletą kertinių patirčių.

Pirmoji – dalyvavimas mokyklų tobulinimo programoje 2002-2004 m. Vos pradėjusi darbą mokykloje, moteris turėjo galimybę dalyvauti šioje programoje, ji suteikė visai naują požiūrį į bendradarbiavimą, dalijimąsi ir aktyvius mokymosi metodus.

„Tai buvo visos Lietuvos iniciatyva. Pradėjo formuotis bendruomenė, žmonių, kuriems rūpėjo pokyčiai, tinklas. Iš pradžių buvau dalyvė, o kituose programos etapuose – jau ir konsultantė, kvietusi mokyklas išbandyti naujas mokymosi strategijas, kalbančias apie mokinį įsitraukiantį aktyvų mokymąsi. Praėjo nemažai laiko, bet šių temų aktualumas išliko iki šiol“, – pažymėjo J. Petkevičienė.

Svarbi antroji patirtis – dalyvavimas „Lyderių laiko“ programoje. Tuo metu J. Petkevičienė pabaigė magistrantūros studijas ir tapo Alytaus miesto „Lyderių laiko“ projekto vadove.

„Tai buvo ir iššūkis, ir suteikė pasitikėjimo. Siekėme suburti miesto mokyklas ne konkurencijai, o bendram tikslui – mokinių ugdymo kokybei. Tuomet užsimezgė gražūs bendradarbiavimo ryšiai ir su Druskininkų savivaldybe“, – prisiminė naujoji „Atgimimo“ mokyklos direktorė.

Aktyvi moteris neapsiribojo vien darbu mokykloje. Beveik dešimtmetį J. Petkevičienė dirbo išorės vertintoja, ir ši patirtis paliko ryškų pėdsaką jos profesinėje patirtyje.

„Ilgametė vertinimo praktika išmokė pažvelgti į mokyklą kitu kampu – atpažinti sąsajas, problemas, jų priežastis, stipriąsias puses ir tobulintinas sritis, suprasti, ką daryti su turimais duomenimis“, – sakė ji.

Iš vertintojos vaidmens natūraliai kilo poreikis pereiti prie konsultavimo.

„Mokyklos dažnai bijo išorinio vertinimo, bet mano tikslas niekada nebuvo ieškoti klaidų – aš eidavau, turėdama tikslą padėti. Siekiau sudaryti galimybę mokyklos bendruomenei pažvelgti į save iš šalies“, – aiškino Jolita. Ji pastebėjo, kad duomenys dažnai likdavo stalčiuje, o pokyčių nebuvo. Todėl konsultavimas tapo būdu padėti mokykloms suprasti, kaip galima panaudoti vertinimo rezultatus realiam augimui. Ji dirbo su mokyklomis, lydėdama jas, pradedant strateginiu planavimu ir baigiant pokyčių įgyvendinimu.

Žavi aiški Druskininkų švietimo kryptis ir bendrystė

J. Petkevičienės pažintis su Druskininkų švietimo sistema prasidėjo dar „Lyderių laiko“ projekto metu. Vėliau jai teko lankytis seminaruose, skaityti pranešimus, bendrauti su švietimo bendruomene. Pasak jos, Druskininkų savivaldybė išsiskiria aiškia strategine kryptimi – čia švietimas nėra tik formalus administravimas. Tai – kryptingas, vizija pagrįstas veikimas.

„Džiugu matyti, kad atsakingai žvelgiama ne tik į akademinius rezultatus, bet ir į tai, kaip jie pasiekiami –

 kokiomis sąlygomis tobulėja ne tik mokiniai, bet ir mokytojai. Man artima duomenimis grįsta sprendimų kultūra, o Druskininkai labai gerai žino, kur jie yra, kokie jų rezultatai ir kokių pokyčių siekiama. Čia norima sukurti įtraukią mokyklą ne tik specialiųjų poreikių vaikams, bet kiekvienam mokiniui, rūpinamasi, kad jis surastų savo kelią – ir tas, kuris mokosi lengvai, ir tasm, kuriam reikia daugiau pagalbos“, – sakė J. Petkevičienė.

Naująją „Atgimimo“ mokyklos vadovę žavi ir Druskininkų švietimo įstaigų bendradarbiavimo kultūra, savivaldybės investicijos į infrastruktūrą bei švietimo lyderystę.

Paklausus apie sprendimą dalyvauti „Atgimimo“ mokyklos vadovo konkurse, J. Petkevičienė nusišypsojo ir sakė, kad sprendimas ateiti į „Atgimimo“ mokyklą gimė ne iš ambicijos, o iš tikėjimo, kad sukaupta patirtis gali būti prasmingai pritaikyta naujame etape.

Turi aiškią viziją

Jau po pirmųjų susitikimų su mokyklos bendruomene naujoji mokyklos vadovė pajuto stiprų vidinį potencialą – norą augti, tobulėti, išsaugoti ir puoselėti tradicijas, pilietiškumą, bendrystę: „Šioje mokykloje slypi didžiulė vidinė jėga. Ne veltui ji vadinasi „Atgimimo“ mokykla – šis pavadinimas turi gilią prasmę ir simboliką. Tai ne tik žodis, tai kvietimas atsinaujinti visomis prasmėmis – nuo fizinės aplinkos iki vidinių procesų. Iš mokyklos bendruomenės jaučiu savotišką laukimą – juk ateina naujas etapas. Tai natūralus jausmas. Bendruomenė yra pasirengusi pokyčiams, tikiu, kad mūsų laukia gražus kelias.“

Paklausus, ar ateidama vadovauti „Atgimimo“ mokyklai, ji turėjo viziją, J. Petkevičienė sakė, kad šią viziją formavo dar nuo vaikystės – ji aiški ir nekintanti: kiekvieno saugumas ir tobulėjimas yra visų atsakomybė bei įkvėpimas: „Noriu, kad kiekvienas – ne tik mokinys, bet ir mokytojas, personalo darbuotojas – mokykloje jaustųsi saugus, turėtų galimybę augti, o kartu tai būtų visos bendruomenės rūpestis. Ne vieno vadovo, o kiekvieno iš mūsų.“

J. Petkevičienė pabrėžė, kad saugumo ir pasitikėjimo jausmas yra pamatas, ant kurio statomi akademiniai pasiekimai. Pasak jos, svarbu surasti pusiausvyrą tarp rezultatų ir jų pasiekimo kelio. Svarbu, kad kiekvienas vaikas pasiektų tiek, kiek gali, turėdamas tam sąlygas ir jausdamasis atsakingas už savo mokymąsi. Tačiau kartu jis turi žinoti – jei prireiks pagalbos, jos sulauks.

Kalbėdama apie šiandieninio vadovo vaidmenį, J. Petkevičienė akcentavo, kad mokyklai nebeužtenka tik administruojančio vadovo: „Švietimo įstaigos gyvena nuolatiniame pokytyje. Reikia telkiančio, įkvepiančio lyderio, kartu turinčio aiškią strateginę kryptį. Vadovas turi matyti, kokia mokykla bus po penkerių metų, net jei šiandien dar sunku tuo patikėti. Jis turi padėti tuo patikėti kitiems.“

Ji pabrėžė, kad mokyklos sėkmė šiandien priklauso nuo to, kaip pavyksta sukurti pasitikėjimu grįstą kultūrą, kurioje galima atvirai kalbėti apie iššūkius ir tobulintinas sritis. „Vadovas turi jausti žmones – vienam reikia laisvės veikti, kitam – padrąsinimo, trečiam – konkretaus patarimo. Gebėjimas matyti žmones ir reaguoti į jų poreikius – vienas iš svarbiausių lyderio bruožų šiame greitai besikeičiančiame pasaulyje.“

Iš vaikystės patirties – į šiandienos sprendimus

J. Petkevičienė gimė ir augo Alytuje. Vaikystėje ji labiausiai mėgo skaityti, buvo dažna bibliotekos lankytoja. Knygos leido pasinerti į įdomų pasaulį, formavo pasaulėžiūrą, paskatino kūrybiškumą. Nors buvo stropi mokinė, kurios pažymių knygelėje puikavosi aukšti įvertinimai, tačiau apie tuometę mokyklos sistemą prisiminimai nėra malonūs: „Aš augau istorinio lūžio metu. Tuometėje mokykloje tu negalėjai būti kitoks, reikėjo „įtilpti“ į tam tikrus rėmus. Man trūko saviraiškos laisvės, žmogiško ryšio. Galbūt dėl šios savo patirties labai gerai žinau, kokią mokyklą noriu kurti.“

„Man svarbiausia – žmogiškas ryšys, dėmesys ir saviraiškos laisvė. Vaikai yra skirtingi: vieni rašo dailyraščiu, o kiti – paraštėse. Suaugusieji neturėtų to drausti. Pirmiausia reikia suprasti, kodėl kyla toks poreikis. Galbūt užtektų pasiūlyti paprastą lapą be paraščių? Man itin svarbu priimti vaiko unikalumą. Tikėtis, kad visi vaikai augs vienodai, susodinus juos vienoje linijoje, – tiesiog neįmanoma“, – įsitikinusi J. Petkevičienė.

Paklausus, ar nuo vaikystės svajojo dirbti mokykloje, J. Petkevičienė sakė, kad nebuvo tvirtai apsisprendusi. Ją žavėjo ne tik lietuvių kalba, bet ir istorija, kitos humanitarinės krypties studijos.

„Šiandien aš dėkinga likimui, kad tuomet apsisprendžiau ir įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą. Pasirinkau lietuvių kalbos filologiją, nes mylėjau literatūrą – jos centre visada yra žmogus, santykis, ryšys. Tai, kas man iki šiandien yra labai svarbu“, – pasakojo moteris.

Šiais metais suėjo lygiai dešimt metų, kai J. Petkevičienė pabaigė švietimo lyderystės studijas ISM Vadybos ir ekonomikos universitete.

„Šios studijos buvo labai sąmoningas ir apgalvotas žingsnis. Norėjau geriau suprasti, kaip auginti mokyklą, kaip ją vesti pirmyn ir įgyvendinti pokyčius. Vertingos buvo pažintys su kitų mokyklų vadovais – jos suteikė naujo požiūrio, įkvėpimo“, – sakė J. Petkevičienė.

Palaikymas, įkvėpimas ir vidinė pusiausvyra

Paklausus, kaip J. Petkevičienės artimieji reagavo į jos sprendimą pradėti dirbti Druskininkuose ir kasdien čia atvykti iš Alytaus, ji šypsojosi – iš vyro ir vaikų sulaukė tik palaikymo: „Šeimoje apie tai daug diskutavome. Juk gali tekti grįžti vėliau, išvykti anksčiau – aš nesu tas žmogus, kuris dirba nuo 8 iki 17 valandos. Dirbu iš širdies, o šeima tai supranta. Jaučiu jų palaikymą kasdien – per klausimus, kaip jaučiuosi, kaip sekasi, kokios mano mintys ir idėjos. Vakarienė ant stalo – tai irgi palaikymo forma.“

Vyresnysis sūnus gyvena Vilniuje, dukra ką tik pabaigė pirmąją gimnazijos klasę. Abu vaikai supranta, kad tai – nauja mamos profesinė kelionė, ir ją palaiko.

Kalbėdama apie tai, kas ją įkvepia gyvenime, naujoji „Atgimimo“ mokyklos vadovė atsako nedvejodama: „Žmonės“.

„Įkvepia sutikti žmonės, kurie yra sąžiningi su savimi ir kitais. Įkvepia kūrybingi, iniciatyvūs mokytojai, smalsūs ir išradingi vaikai. Labiausiai – akimirkos, kai matai, kaip iš idėjos gimsta kryptis, o kartu su ja pradeda judėti visa bendruomenė. Ypatingai įkvepia momentai, kai žmogus, kuris iš pradžių netikėjo pokyčiu, ima juo džiaugtis. Tokios akimirkos – tarsi patvirtinimas, kad einame teisingu keliu“, – sakė moteris.

O po intensyvios dienos J. Petkevičienė ieško tylos. Namų aplinkoje atgaivą randa gėlynuose, knygose, fotografijoje.

„Anksčiau Alytuje 40 minučių eidavau į darbą pėsčiomis – tai buvo mano laikas sau. Dabar važiuoju automobiliu, bet vis tiek ieškau tylaus laiko pagalvoti, kas šiandien buvo šviesaus, ką nusprendžiau, ką galėjau padaryti kitaip. Tyla man labai svarbi tam, kad galėčiau vėl produktyviai dirbti “, – pasakojo moteris.

Ričardas Malinauskas Druskininkų
savivaldybės meras: „Druskininkų
„Atgimimo“ mokykla turi
naują vadovę ir kartu su ja pradeda
naują savo gyvenimo etapą. Jis neabejotinai
bus susijęs su pokyčiais
bei iššūkiais, bet kartu tai ir proga
susitelkti, sustiprėti, atsinaujinti.
Susitikę su „Atgimimo“ mokyklai
vadovauti pradėjusia J. Petkevičiene,
aptarėme ir jos viziją, ir tikslus,
ir bendruomenės lūkesčius.
Kiekviena mokykla yra stipri tiek,
kiek stipri ir vieninga yra jos bendruomenė.
Tad noriu paraginti „Atgimimo“
mokyklos mokytojus, mokinius,
tėvus, darbuotojus – būkite
drąsūs, vieningi, atviri naujovėms.
Bendras darbas, konstruktyvus dialogas,
pagarbus bendravimas leis
užtikrinti, kad mokykla ne tik tęs
savo gražias tradicijas, bet ir drąsiai
augs, kaip šiuolaikiška, atvira, stipri
ugdymo įstaiga.
Sėkmės direktorei ir visai bendruomenei.“