Jau antra savaitė folkloro ansamblis „Racilukai“ gyvena nepamirštamais įspūdžiais iš liepos 6-8 dienomis vykusios Moksleivių dainų šventės „Mūsų vardas-Lietuva!“. Kai kam tai buvo pirmoji, kitiems – jau penktoji dainų šventė, tačiau nesuklysiu pasakiusi, jog visiems kolektyvo nariams ši patirtis – išskirtinė: pirmąsyk folkloro kolektyvai ne tik koncertavo gražiausiose Vilniaus vietose, bet ir surengė bendrą programą ansamblių vakare.
Liepos 5 d. gimnazijos autobusu atvykome į „Žiburio“ pradinę mokyklą, kur buvo apgyvendinti visi šventėje dalyvavę druskininkiečiai. Mums labai pasisekė, kad penkias dienas praleidome aprūpinti tokiomis puikiomis sąlygomis: skaniu maistu, suteikusiu jėgų per ilgas repeticijas, dušais, ypač pravertusiais karštomis dienomis, stalo tenisu, džiuginusiu laisvą minutėlę, bei smagiomis laistynėmis kieme kartu su mokyklos direktore – viskas buvo sutvarkyta taip, kad jaustumėmės kaip namie.
Dar nespėję apšilti kojų naujoje vietoje, ketvirtadienio popietę vykome į Sporto rūmus repetuoti. Visa fokloro dalis, kaip matyti ir renginio emblemoje, buvo skirta paukščiams. Kolektyvai atliko keturias dainas iš kiekvieno regiono bei du šokius. Mažieji dar žaidė „Šarką“, mėgdžiojo paukštelius, tarmiškai pasakojo smagias istorijas. Nenuostabu, kad iš pradžių daug kas vyko chaotiškai, tačiau jau tada buvo matyti, kokia jėga slypi muzikuojančio jaunimo jūroje.
Netrūko įspūdžių ir liepos 6-ąją. Penktadienio rytą folkloro ansambliai žadino Vilnių: kas Katedros ar Rotušės aikštėj, kas Pilies gatvėje ar prie Prancūzijos ambasados, o mes, „Racilukai“, prie šv. Jonų bažnyčios. Po koncerto nelikome nepastebėti Taivano turistų, kurie surengė tikrą fotosesiją bei susidomėję klausinėjo apie lietuvių kultūrą. Mindaugo karūnavimo dieną baigėme kartu su kitais kolektyvais sugiedoję valstybės himną.
Per trejetą dienų Kalnų parkas tapo mūsų antraisiais namais. Čia ne tik kantriai repetavome folkloro dalį ansamblių vakare, bet ir stebėjome kitų darbą, kol galiausiai repertuaras buvo išmoktas mintinai ir tapo labai artimas. Galbūt todėl, po liepos 8 d. vykusio concerto, ne tik džiūgavome, kad viskas pavyko, bet ir liūdėjome, nes šventė baigėsi kaip akimirksnį blykstelėjęs žaibas…
Vienaip ar kitaip, ta šviesa, sklidusi iš kiekvieno šventės dalyvio, praturtino, suteikė tikėjimo Lietuvos ateitimi ir paprasčiausiai nuskaidrino įprastą kasdienybę… Už tai norime padėkoti šio renginio organizatoriams, kolektyvų vadovams, „Žiburio“ pradinės mokyklos direktorei B. Zalieckienei, besišypsančioms valgyklos darbuotojoms, vairuotojams ir visiems kitiems, kad ir netiesiogiai prisidėjusiems prie UNESCO paveldo išsaugojimo.
Julija Vilkaitė